Mažoji Europos širdis. Lichtenšteinas

03 Rugsėjis 2017  
Artiomas Marchockis
136

Nepaisant savo mažumo, Lichtenšteino kunigaikštystė, jaukiai įsitaisiusi tarp Šveicarijos ir Austrijos, turi turtingą istoriją ir yra viena iš vaizdingausių Europos šalių. Tiesa, nepigi. Tačiau pilys, muziejai ir Alpių kalnai atperka apsilankymą šioje puikioje vietoje.

Pažintis su sostine

Vaducas labiau primena ne sostinę, o kurortinį miestelį: jaukios gatvelės su taikiai greta stovinčiais viduramžių ir šiuolaikiniais pastatais, įdomūs muziejai, neįprastos skulptūros. Daugiausiai lankytinų vietų yra senamiestyje, Stadtle pėsčiųjų gatvėje. Būtinai apžiūrėkite: Vyriausybės rūmus, kurių fasadą puošia nuostabios freskos, miesto Rotušę, kompozitoriaus Josef Rheinberger namus, Gasthof Loewen viešbutį, pastatytą 1388 metais ir vis dar priimantį svečius, futuristinio stiliaus parlamento pastatą, taip pat 1873 metais pastatytą šv. Florijono katedrą – Alpių kalnų fone pastatas atrodo stebuklingai. Beje, padavimas sako, kad būtent šventas Florijonas iš Remiuso gebėjo paversti vandenį vynu, kuris dabar garsina kunigaikštystę.

Įdomus dar vienas Vaduco simbolis – Raudonasis namas. Tai seniausias statinys mieste, apsuptas vienuogynų ir net po rekonstrukcijos išsaugojęs visas senovines detales. Namo bokšte yra didžiulis ąžuolinis spaustuvas vynuogėms traiškyti.

Jei tingite vaikščioti pėščiomis, sėskite į turistinį garvežiuką city train. Bilietas suaugusiam kainuoja 10,5 šveicariškų frankų (apie 9,20 euro), vaikui – 5 frankus (apie 4,40 euro). Kelionė trunka 35 minutes. Traukinukas išvyksta iš centrinės autobusų stoties ir važiuoja kasdien nuo 13.00 iki 16.30.

Muziejai: nuo avangardo iki slidžių

Kunigaikštystė maža, jos sostinės didmiesčiu nepavadinsi, tačiau muziejų čia tiek, kad kitoj šaly nė nerastum: Lichtenšteino nacionalinis muziejus, Šiuolaikinio meno muziejus, pašto, slidžių ir skaičiavimo mašinų muziejai.

Lichtenšteino nacionalinis muziejus (Liechtenstein National Museum, Liechtenstein, Stadtle 43, Vaduz) supažindina su kunigaikštystės istorija ir tradicijomis. Ekspoziciją sudaro archeologiniai eksponatai, Vidurinių amžių artefaktai: senoviniai foliantai, markės, monetos, amatininkų dirbiniai, naujųjų amžių pasiekimai, viduramžių ginklų, keramikos, kilimų, baldų rinkiniai ir daug kitų dalykų.

Šiuolaikinio meno muziejaus (Liechtenstein, Stadtle 32, 9490 Vaduz) pastatas, primenantis juodą tamsintą betono ir bazalto kubą, viduramžių pastatų fone atrodo neįprastai. Neveltui jis įeina į bjauriausių pasaulio pastatų dešimtuką. Tačiau jame, be kitų, eksponuojama didžiausia privati kolekcija pasaulyje, priklausanti karališkai šeimai. Karališkoji šeima nuo seno garsėja meile menui: Lichtenšteino kunigaikščiai pradėjo rinkti meno kūrinius jau XVI-ame amžiuje. Muziejus, saugantis nemažą Lichtenšteino kunigaikščio Hanso-Adamo II kolekciją, yra ir kaimyninėje Austrijoje. 

Meno kūrinių pamatysite tiesiog Vaduco gatvėse: kuriant avangardines, kai kada netgi fantastiškas skulptūras dalyvavo garsūs meistrai iš viso pasaulio. Šalia meno muziejaus yra bronzinė 3,5 metro „Gulinčios moters“  skulptūra. Autoriaus, kolumbiečio skulptoriaus Fernando Botero nuomone, miegančios damos figūra simbolizuoja snaudžiančią šiuolaikinio pasaulio sielą. Statula taip pat turėtų perteikti visų planetos moterų grožį ir jausmingumą.

Netoliese yra „Hochsitz“ (Medžiotojo bokštelis) skulptūra: žmogus, sėdintis ant trijų metrų aukščio kėdės ir žiūrintis į dangų. Žinoma miesto puošmena laikoma „Trijų arklių“ kompozicija. Ją kurdamas šveicarų skulptorius modernistas Nag Arnoldi žavėjosi Pablo Pikaso darbais, todėl gyvūnų kūnai yra įmantriai išdarkyti.

Priešais Šiuolaikinio meno muziejų yra Pašto ženklų muziejus (Liechtenstein, Stadtle, 37 Vaduz) – tikras filatelistų rojus, nes Lichtenšteinas garsėja savo pašto ženklais, kurių pardavimas visada atnešdavo nemažą pelną į valstybės iždą. Muziejuje rodomi visi kada nors kunigaikštystėje naudoti pašto ženklai, bandomieji variantai, eskizai, graviravimo ir spausdinimo instrumentai, kiti eksponatai.

Dar vienas neįprastas, slidžių, muziejus yra netoli nuo miesto. Jo ekspoziciją tinkamai įvertins žiemos sporto šakų gerbėjai: čia surinkta daugiau kaip tūkstantis eksponatų, pradedant senovinėmis rogėmis ir sniegbridžiais, baigiant šiuolaikinėmis greitaeigėmis slidėmis ir sniegomobiliais. Muziejuje taip pat saugomos karališkosios slidės ir olimpinių čempionų įranga.

Į svečius pas karalių

Kunigaikštystė taip krupščiai saugo savo istorijos ir kultūros paminklus, kad pasivaikščiojimą po Lichtenšteiną galima pavadinti pasivaikščiojimu po viduramžius. Vietinės pilys yra ypač vertingos ir patenka į geriausiai išsilaikiusių Europos pilių sąrašus.

Iki šių dienų išsilaikiusi sostinės Vaduco pilis (Liechtenstein Furst-Franz-Josef-Strasse, 150 Vaduz) stovi kalno viršūnėje. Nuo 1938 metų joje gyvena kunigaikščio šeima ir turistai paprastai į ją neįleidžiami. Galima tiktai pakilti iki pilies sienų pasigrožėti vaizdais ir nusifotografuoti. Tačiau kartą per metus, Lichtenšteino valstybės dienos proga (rugpjūčio 15 d.) pilis atveria vartus ir lankytojai gali vaikštinėti po parką, apžiūrėti šv. Onos koplyčią su gotišku altoriumi, taip pat įdomius ankstyvųjų Viduramžių statinius ir kapines.

Dar viena gerai išsilaikiusi įdomybė – Gutenbergo pilis (Furstenstrasse 50, Balzers). Manoma, kad pilis buvo pastatyta XI – XII amžiuje, o jos papėdėje aptikti neolito laikotarpio gyvenvietės pėdsakai. Pilis stovi ant kalvos, nuo kurios matosi pievos ir tankūs miškai. Vidiniame kiemelyje yra rožynas ir gotiška koplyčia. Čia dažnai vyksta festivaliai, teatro trupių pasirodymai ir tik tada galima pakliūti į vidų. Kitomis dienomis Gutenbergo, kaip ir Vaduco, pilis yra uždaryta turistams.

Senovinius griuvėsius tyrinėti galima Šelenbergo tvirtovėje. Čia yra: Žemutinė tvirtovė, pastatyta XII amžiuje ir turinti visas tipiškos viduramžių pilies detales, ir šimtmečiu vėliau pastatyta Viršutinė tvirtovė. Per visą savo istoriją pilis buvo griaunama ir perstatinėjama, o XVI amžiuje visai sunyko. Dar po šimto metų ją įsigijo Lichtenšteino kunigaikštis, o dar vėliau pilies griuvėsius ėmėsi saugoti Šalies istorijos draugija.

Virtuvė: sūris ir vynas

Regiono vynuogystės istorija skaičiuoja maždaug du tūkstančius metų, o pirmieji vyno gamintojai buvo keltų gentys, gyvenusios šioje teritorijoje. Žlugus Romos Imperijai, vyno gamyba laikinai sustojo ir atsinaujino tik IV amžiuje. Karolis Didysis daug prisidėjo plečiant vynuogynų auginimą regione ir net bandė keisti vyno gamybos būdą. Pavyzdžiui, vynuogių traiškymo patalpose buvo pastatyti specialūs įrengimai kojų plovimui.

Šiandien kunigaikštystėje yra daugiau kaip šimtas vynuogynų. Daugelis Reino slėnio gyventojų gamina ir laiko vyną savo rūsiuose. Vietiniai vyndirbiai patys praveda degustacijas ir pardavinėja namų gamybos vyną. Vaduco vyno gamykla žinoma visame pasaulyje ir traukia turistus ne tik savo produkcija, bet ir neįprasta architektūra. Čia kasdien vyksta ekskursijos su degustacija ir apsilankymu krautuvėlėje, kurioje galima nusipirkti patikusio vyno butelį.

Kokios dar asociacijos kyla, išgirdus žodį „Alpės“? Aišku, sūris! Jo rasite daugelyje patiekalų. Šiaip, Lichtenšteino tautinė virtuvė panaši į kaimyninių šalių. Viskas europietiškai sotu ir skanu: sūris, mėsa, daržovės, rauginto pieno produktai. Iš Šveicarijos atėjo garsusis ančių ar žąsų kepenėlių paštetas (foie gras), fondiu, veršiena padaže, iš Vokietijos – įvairios dešrelės, sardelės ir kiaulienos patiekalai. Iš tradicinių Lichtenšteino patiekalų reikia išskirti Kasnopfle – naminius lakštinius, užkepamus su sūriu krosnyje ir patiekiamus su daržovėmis ir prieskoninėmis žolėmis. Išalkote? Užsukite į Torkel restoraną (Liechtenstein, Hintergass 9 Vaduz), priklausantį dabartiniam šalies valdovui kunigaikščiui Hansui Adamui II. Sočiai papietavę ir paragavę vyno iš karališkųjų vynuogynų, galėsite gėrėtis nuostabiu vaizdu į Vaducą, Reiną ir Šveicarijos Alpes. Tiesa, sakoma, kad pats savininkas čia nepietauja, verčiau renkasi patį brangiausią mieste „Real“ restoraną.

Kalnais ir slėniais

Ši miniatiūrinė šalis tarsi specialiai sukurta keliauti pėsčiomis. Daugybė turistinių takų eina po visą jos teritoriją ir leidžia gėrėtis peizažais, užklysti į senovinius kaimelius ar pakilti į kalno viršūnę. Mėgstamos turistų vietos yra Drei Schwestern (2053 metrai), Augstenberg (2365 metrai) ir Galinakopf (2198 metrai) viršukalnės.

Ne mažiau žavūs Alpių šlaitai žiemą. Nedidelis šaltukas, baltos pusnys, kalnų viršūnės ir visiškas susiliejimas su gamta primena pasaką. Nospitz ir Sareiserjoch kalnų papėdėje, 1500 metrų virš jūros lygio aukštyje yra pagrindinis šalies slidinėjimo kurortas Malbun. Jis tinka ir naujokams, ir patyrusiems sportininkams, taip pat turi dvi puikias slidinėjimo mokyklas. Antrasis kurortas, labiau tinkamas nepatyrusiems kalnų slidininkams, yra netoli Malbun‘o, Steg kaimelyje. Greitojo slidinėjimo mėgėjams čia yra puikūs maršrutai lygumoje.

Šokolado rojus

Puikus suvenyras iš Lichtenšteino yra medinis laikrodis su gegute (nuo 125 eurų). Taip pat populiarūs keramikos ir porceliano gaminiai, kuriuos gamina vietiniai meistrai. Be tradicinių atviručių ir magnetukų, galima parvežti suvenyrinius karvių varpelius, medinę fleitą, piemens ragelį arba sumažintą Alpių rago variantą. Iš gastronominių suvenyrų svarbiausi, aišku, vynas ir šokoladas. Žymiausias prekinis ženklas yra Furstenhutchen: saldainiai gaminami Šveicarijoje, tačiau pagal senovinį Lichtenšteino receptą. Ne ką prastenis ir vietinių gamintojų šokoladas – slapti ingredientai saldumynų skonį paverčia unikaliu.

Septyni įdomūs faktai apie Lichtenšteiną

  1. Miniatiūrinės valstybės plotas – 160 kvadratinių kilometrų; ilgis – 24,6 km, o plotis neviršija 12 kilometrų. Iš aukštai žiūrint saulėtą dieną galima pamatyti abi kaimynines šalis.
  2. Vienintelis viešasis transportas – tarpmiestiniai autobusai, jungiantys kunigaikštystę su kaimyninėmis šalimis. Čia populiarūs dviračiai, kuriais Lichtenšteiną galima apvažiuoti per kelias valandas.
  3. Lichtenšteiną galima nuomotis – apie tokią paslaugą prieš kelis metus paskelbė šalies valdžia. Už 70 tūkstančių dolerių nuomininkas gali grožėtis Alpių kalnų ir nuostabių pilių vaizdais, išleisti savo valiutą, gali kalno šlaito sniege išraižyti savo vardą arba pervadinti Lichtenšteino gatves. Tiesa, neaišku, ar tokia galimybe kas nors tikrai pasinaudojo.
  4. Šalyje labai žemas nusikalstamumo lygis. Policijoje tarnauja kiek daugiau nei šimtas žmonių. Daugelis gyventojų netgi nerakina durų.
  5. Lichtenšteine pusryčius Zmorga sudaro skrebutis su džemu ir kava, pietus Zmittag – salotos, sriuba ir desertas, o lengva vakarienė Znacht yra sumuštinis su sūriu ar mėsa.
  6. Lichtenšteine nebūtina palikti arbatpinigių personalui. Jie jau įtraukti į restoranų, viešbučių ir netgi taksi paslaugų kainą.
  7. Prisiminimui apie apsilankymą kunigaikštystėje turistinėje agentūroje galima uždėti antspaudą pase, liudijantį apie Lichtenšteino sienos kirtimą. Antspaudo kaina – trys eurai.

Kaip nuvykti

Oro uosto Lichtenšteine nėra. Geriausia skristi iki Ciuricho. Tada reikės su persėdimais važiuoti traukiniu iki pasienio miestų Sargans ir Buchs (galima 50% sutaupyti traukinio bilietui, jei pataikysite į išpardavimus, kuriuos reguliariai skelbia Šveicarijos geležinkeliai  dvi savaitės iki išvykimo datos). Paskui reikia persėsti į vieną iš priemiestinių autobusų į Vaducą, kurie išvyksta tiesiog nuo stoties. Kelionė iš Šveicarijos sostinės nėra varginanti ir trunka maždaug pusantros valandos.

Trumpalaikiam buvimui Lichtenšteine Lietuvos Respublikos piliečiams vizos nereikia. Keliaujant į Lichtenšteiną tinka tiek pasas, tiek asmens tapatybės kortelė.