Pagr. nuotrauka Pixabay.com / Randy_Jost, nuotraukos V. Dobrinino
Lichtenšteine gyvena mažiau nei 40 tūkstančių žmonių. Sostinėje Vaduce yra tik 5 tūkstančiai gyventojų, o gausiausiai apgyvendintas Šano miestas skaičiuoja daugiau kaip 6 tūkstančius miestelėnų. Į šį „didmiestį“ iš sostinės galima nueiti pėsčiomis, jis tik už pusantro kilometro. Šalies dydis toks, kad mums įprastos frazės čia skamba keistokai. Juk kai sakome „kitame šalies gale“, paprastai turime galvoje šimtus ar tūkstančius kilometrų. Lichtenšteine nuo vieno šalies galo iki kito tėra 25 kilometrai iš pietų į šiaurę ir dukart mažiau iš vakarų į rytus. Arba, „vykti į užsienį“ – mums reiškia išvažiuoti toli ir ilgam, o Lichtenšteine į kaimyninę šalį galima nueiti pėsčiomis. Per penkias minutes perėjai tiltą per Reiną – ir tu Šveicarijoje, mažiau nei valanda autobusu – ir jau Austrija.
Alpių monarchija
Tarp Šveicarijos ir Austrijos įsiterpusi Lichtenšteino kunigaikštystė yra konstitucinė monarchija. Šalį valdo didysis kunigaikštis, jam padeda karališkieji giminės, tačiau tai nėra vienvaldystė. Šalyje yra parlamentas iš 25 deputatų, vyriausybę ir ministrą pirmininką kontroliuoja Valstybinis teisingumo teismas. Beveik visos valdžios įstaigos telpa dviejuose pastatuose centrinėje sostinės Stadle gatvėje. Tiesiog priešais gatvę ant stataus šlaito stūkso Vaduco pilis. Pastatyta XIV-ame amžiuje, daug kartų perstatyta, pilis iki šiol yra karališkosios šeimos rezidencija. Didingas statinys, matomas iš bet kurios sostinės vietos ir iš šveicariškojo Reino kranto, tapo vizitine šalies kortele ir pagrindine Vaduco įžymybe. Jei užkopsite iki pilies, o tai būtinai reikia padaryti, juolab, kad pakeliui yra keletas apžvalgos aikštelių su nuostabiais vaizdais, pamatysite, kad pilis, nepaisant jos senovinės didybės, neslegia ir tinka kasdieniniam žmonių gyvenimui. Tiesa, lankytojų į savo namus kunigaikščiai neįsileidžia. Už privačios nuosavybės ribų (ne pilį, o tik į kiemą) galima patekti tik kartą per metus, rugpjūčio 15 dieną, kai minimos Lichtenšteino nepriklausomybės nuo Vokietijos metinės. Savarankiška šalimi kunigaikštystė tapo tik prieš pusantro šimtmečio, būtent todėl šalies gyventojai saugo senamadišką monarchijos tradiciją kaip valstybingumo požymį. Tiesa, pilies aristokratai gyvena visai demokratiškai. Ir kunigaikštį, ir jo vaikus galima dažnai sutikti mieste – ne tik per šventes ar oficialiuose renginiuose, bet tiesiog gatvėje, parduotuvėje ar restorane.
Viskas šalia, visi savi
Parduotuves ir restoranus Vaduce galima suskaičiuoti ant pirštų, tačiau užtenka visko: kavinių, picerijų, barų ir prašmatnių parduotuvių. Yra netgi didelis prekybos centras miesto pakraštyje (tiesa, sunku tai pavadinti pakraščiu, nes šalia prasideda gretimas miestas). Apsipirkti galima ir kaimyninėje šalyje, bet ar verta? Juk yra visko savo, ir ne tik materialine prasme. Universitetas – yra. Teatras – yra, Šano mieste. Stadionas Vaduce ir sava futbolo komanda. Nacionalinis muziejus. Šiuolaikinio meno muziejus. Pašto ženklų muziejus. Koncertų salė. Ir, ko negali įsivaizduoti didelių miestų gyventojai, muziejuose, parduotuvėse ir kavinėse dirba ne šiaip kažkokie darbuotojai, o gerai pažįstami kaimynai: ponia Miuler, ponas Vaisbergas, panelė Klara ar tiesiog Matiasas, mokytojos ponios Koch sūnus iš gretimos gatvės. Štai, atvažiavo autobusas – sveikas, Kurtai, tu šiandien pirmoj pamainoj? Paštininkė atnešė laišką – kaip laikotės, ponia Zele? Kaip anūkai? Kaip galima visų nepažinti, jeigu Lichtenšteine iš viso yra 120 policininkų, 47 autobusai, vienas televizijos kanalas... Įprasta sveikintis su visais, netgi su nepažįstamais – ir miesto gatvėse, ir pėsčiųjų takuose Alpėse.
Turistai pagal tvarkaraštį
Dešimtą valandą ryto Vaduco centre tampa neįprastai triukšminga. Stotelėje prie merijos sustoja keli autobusai su turistais. Dar prieš porą valandų vaizdas buvo visiškai kitoks. Oriai į darbą ėjo valstybės tarnautojai, prie mokyklinio autobuso rinkosi moksleiviai, namų šeimininkės traukė į turgų. Ir staiga, per minutę, žmonių skaičius Stadle gatvėje išaugo dešimtis kartų. Įvairiakalbių turistų grupes atveža į Lichtenšteino sostinę kelioms valandoms. Nusifotografuoti pilies fone, pakilti į pilį, nusipirkti suvenyrų. Turistams svarbu užeiti į turizmo centrą ir gauti antspaudą, patvirtinantį apsilankymą Lichtenšteine. Norisi turėti dokumentaliai patvirtintą prisiminimą, jog lankėsi šioje šalyje. Lichtenšteine nėra pasienio kontrolės, tai reiškia, kad nėra nei vizų, nei spaudų pase (yra muitinė prie sienos su Austrija, tačiau tikrina tik krovininius automobilius). Už tris eurus nusipirktas turistinis antspaudas neturi oficialaus statuso, tačiau jis aiškiai rodo, kad žmogus buvo ne itin turistų nuvaikščiotoje šalyje – Fuerstentum Liechtenstein. Turizmas, kartu su mašinų gamyba, farmacijos, elektrotechnikos ir elektronikos pramone, bankininkyste, vyno gamyba ir žemės ūkiu, yra svarbus mažos šalies pajamų šaltinis. Tik reikia pridėti, kad tai turizmas „pagal tvarkaraštį“. Pagrindinį pelną jis neša, kai kalnuose yra sniego. Turistų skaičius kalnų slidinėjimo sezonu gerokai viršija vietos gyventojų skaičių. Sąlygos kalnų slidinėjimui čia idealios: yra trasos pradedantiesiems ir patyrusiems, patogūs keltuvai bei daugybė didelių ir mažų viešbučių kalnų papėdėse.
Daugiaaukštė šalis
Alpės garsėja žiemos turizmu, tačiau tai nereiškia, kad pavasarį, vasarą ir rudenį Lichtenšteine nėra ką veikti. Nors taip, tikrai nėra ką veikti. Lichtenšteinas – rojus tiems, kurie vertina būseną, kai nieko nereikia daryti. Tiesiog vaikštinėti miestelių ir kaimų gatvėmis, grožėtis senovinėmis pilimis, bažnyčiomis ar tiesiog aplinkiniais namukais. Pievelės ir gėlynai Lichtenšteine verti aukščiausių sodo dizaino pagyrimų. Aišku, visada matosi, kur ranką pridėjo brangiai apmokami sodininkai, o kur aplinką kūrė „pats sau dizaineris“, tačiau net patys kukliausi sodeliai stebina priežiūra ir skoniu. Tikriausiai, tokioje šalyse neįmanoma gyventi kitaip. Negali namas ir kiemas būti negražūs ir apleisti, kai tave supa gamtos grožio etalonai: upės, kalnai ir miškai. Prigrūstų miestų gyventojams Lichtenšteiną reikia prirašyti kaip vaistą nuo pilkumos ir erzelio. Nieko neveikti, tiesiog stebėti, pažinti ir mąstyti.
Lichtenšteinas – daugiaaukštė šalis. Pirmasis aukštas – tai Reino slėnis. Čia Reinas dar jaunas, ne toks galingas kaip Vokietijoje. Išilgai upės tęsiasi apsauginė damba. Reinas ne visada ramus, bet net jei iš dangaus užgrius vandens srautai (oras Alpėse nepastovus), aplinkiniai miestai ir laukai bus apsaugoti. Damba kartu yra kelis kilometrus besitęsiantis pėsčiųjų ir dviračių takas. Tik eik ir dairykis į vaismedžių sodus, dirbamas žemes bei gėlių plantacijas. Naminių gyvūnų ganyklų Reino slėnyje beveik nėra, Lichtenšteino „pirmąjį aukštą“ užima laukai, sodai, vynuogynai ir miestai.
„Antrasis aukštas“ – tai kalnų šlaitai, čia irgi gyvena žmonės. Pavyzdžiui, slėnyje yra Tryzeno miestelis, o kiek aukščiau – jo kalnų brolis Tryzenbergas. Aplink driekiasi fermos ir ganyklos, pakilus aukščiau prasideda miškai. Kelias tampa serpantinu ir kelionė pailgėja: tiesiai būtų kilometras, o zigzagais – visi penki, kitaip nenuvažiuosi. O verta važiuoti ir pagyventi kalnų miestelyje arba kaime bent dieną ar dvi. Kitaip nepamatysi, kokie čia saulėtekiai ir saulėlydžiai, kaip kinta dangaus spalva, kalnų viršūnių ir slėnių vaizdas. Nuo kaimo iki kaimo galima nueiti kalnais – miške nutiesti pėsčiųjų takai su rodyklėmis.
„Trečiajame aukšte“ groja vėjo muzika. Net žemoji Lichtenšteino dalis yra daugiau kaip du tūkstančiai metrų virš jūros lygio. Kalnuose prisideda dar apie tūkstantį. Medžius keičia krūmokšniai, žolę – akmenys. Šiame „aukšte“ mažiau spalvų, tačiau arti dangus ir debesys.
Kaip nusigauti
Į Lichtenšteino „paskutinius aukštus“ nusigaus ne visi. Kalnų viršūnės – alpinistų, parasparnių ir malūnsparnių vieta. Paprastiems „nieko neveikimo“ gerbėjams be automobilių kelias būtų toks:
- Artimiausias oro uostas – Šveicarijos mieste Ciuriche. Jei ten jau viską matėte ir nenorite leisti pinigų Bahnhofstrasse parduotuvėse (viena iš brangiausių prekybinių gatvių Europoje), iš Centrinės geležinkelio stoties vykite į Sargansą, kelionė traukiniu truks maždaug pusantros valandos. Galima iš karto pirkti traukinio + autobuso bilietą į Vaducą. Sarganse prie stoties stoja citrinų spalvos autobusai Nr.11 arba Nr.12E iki Vaduco. Kelionė trunka pusvalandį. Vaducas nėra galutinė stotelė, todėl klausykite pranešimų arba skaitykite stotelių pavadinimus švieslentėje. Pačioje sostinėje bus keletas sustojimų, pats centras - Vaduc Post.
- Iš Ciuricho į Vaducą galima važiuoti per Buchs miestą. Kelionė truks pusantros valandos ir tiesioginių traukinių mažiau, nei į Sargansą. Kelionė iš Buchso iki Vaduco autobusu Nr.12 trunka 15-20 minučių. Yra ir traukiniai, vykstantys per Lichtenšteiną. Traukinys Buchs – Feldkirch stoja Šano mieste Schaan/ Vaduz stotyje – iki sostinės lieka tik pora kilometrų, 7-8 minutės autobusu Nr.11 arba 30-40 minučių pėsčiomis. Jei keliaujate be bagažo, galima eiti tiesiog iš Buchso – kelionė truks maždaug valandą. Štai kuo geras Lichtenšteinas – iš miesto į miestą ir į kitą šalį galima nueiti pėsčiomis.
