Azija – viena įdomiausių pasaulio dalių, apsiausta paslaptimis ir gilios išminties dvasia. Šiandien nusprendėme papasakoti apie spalvingiausias šios pasaulio dalies šventes, šildančias ugnimi ir žadinančias mūsų vaizduotę.
Thadingyut šviesų festivalis Mianmare
Tai viena iš svarbiausių švenčių Mianmaro kalendoriuje. Atsižvelgiant į tai, kad šioje valstybėje vyrauja tropinis ir subekvatorinis klimatas, tam tikru metų laiku Mianmare iškrenta labai daug kritulių. Taigi Thadingyut šviesų festivalis žymi liūčių sezono pabaigą ir „sausojo“ sezono pradžią. Šventė minima spalio pradžioje, o jos simboliu tapo ugnis. Tačiau iš tikrųjų ši šventė susijusi su vienu Budos Šakjamunio gyvenimo įvykiu. Tris mėnesius jis aiškino „trisdešimt trijų dievų dangaus“ gyventojams vieną iš sudėtingų doktrinų, o po to, per pilnatį, Thadingyut sugrįžo į žemę. Manoma, kad tarp tuose pasauliuose besiklaususių Budos Šakjamunio mokymų buvo ir jo velionė motina. Todėl šią dieną skiriamas ypatingas dėmesys šeimyniniams santykiams ir pagarbai vyresniesiems. Vaikai prašo tėvų atleidimo už savo nusižengimus. Kaip kalba patys Mianmaro gyventojai, jeigu šią dieną vyresnysis užsispirs ir neatleis, tai bus laikoma nepadoriu gestu. Thadingyut festivalio metu taikosi draugai ir susivienija šeima. Už atsiprašymus vyresnieji vaikams duoda saldumynų arba pinigų smulkioms išlaidoms.
O dabar apie tai, kas liečia ugninę šventės pusę. Jos kilmė aiškinama tuo, kad kai Buda Šakjamunis leidosi iš debesų auksinėmis kopėčiomis, jį pasitiko su ryškiomis ugnimis ir žibintais. Tai buvo pagarbos šventajam išraiška. Nuo to laiko tapo tradicija uždegti ugnį šios šventės metu. Prie namų sienų, balkonuose, parduotuvių vitrinose žmonės stengiasi pastatyti uždegtas žvakutes, o kiekviename bute galima pamatyti žibintą. Ypatingai gražu būna šalia pagrindinės Švedagono šventyklos, kurią ratu supa 9 tūkstančiai žibalinių lempų ir žvakių. Naktimis šventyklose skaitomos maldos, o gyventojai eina į vaikštynes, kuriose į naktinį dangų šaudomi fejerverkai, petardos ir leidžiami dangaus žibintai.
Tihar festivalis Nepale
Tihar festivalį, kuris tęsiasi penkias dienas, būtų galima pavadinti viena iš neįprasčiausių šio regiono švenčių. Nepaliečiai labai religingi ir jų šventės siejasi su dievais, šventaisiais ir gyvūnais. Tiharo šventė dar vadinama ugniniu festivaliu arba Nepalo naujaisiais metais. Šiomis dienomis vietiniai gyventojai puošia savo namus, vienas kitam deda spalvotas girliandas, dainuoja dainas ir leidžia fejerverkus. Pirmoji šventės diena vadinasi Kaag Puja ir yra skiriama varno garbinimui. Varnas – mirties dievo Jamos simbolis. Norėdami jam įtikti, žmonės ant namų stogų padeda dubenėlius su saldėsiais ir saldainiais. Nepalo gyventojai tiki, kad taip jie nukreipia nuo savo namų mirtį ir skausmą.
Antroji festivalio diena vadinama Kukur Puja – čia išskirtinis dėmesys skiriamas šunims. Taip taip, jei kartais atsidursite Nepale būtent šios šventės metu, tikriausiai pamanysite, kad vaikai nusprendė pasišaipyti iš šuns, apipildami jį spalvotu smėliu ir gėlių žiedlapiais. Tačiau viskas yra kitaip – induizme šuo yra mirusiųjų pasaulio sergėtojas, todėl šią dieną priimta parodyti jam pagarbą: sočiai pamaitinti, uždėti iš gėlių padarytą girliandą, su juo pažaisti. Tokiu būdu Nepalo gyventojai padeda mirusiems artimiesiems išvengiant kliūčių pasiekti mirusiųjų pasaulį. Trečiosios dienos rytą prasideda Gai Tihar. Dabar garbinamas turto ir klestėjimo deivės Lakšmi simbolis – karvė. Kaip supratote, karves maitina sočia žole, tvarko karvides ir t. t. Atėjus vakarui gatvėse pasklinda malonus smilkalų aromatas, ant kiekvieno kampo stovi uždegtos žibalinės lempos –šviesiųjų jėgų pergalės prieš tamsiąsias jėgas simbolis. Tuo tarpu vaikai vaikšto po namus, parduotuves ir dainuoja šventines dainas, už tai simboliškai gaudami penkias rupijas arba daug saldumynų. Liaudis naktį nemiega ir iki pat ryto leidžia fejerverkus, vaikštinėja, dainuoja dainas ir šoka.
Gora Puja – ketvirtoji festivalio diena, skirta jaučiams. Paskutinė, penktoji diena, vadinasi Bhai Tika ir yra skiriama šeimyniniams saitams, ypatingai broliams ir seserims. Šią dieną seserys broliams ant kaktų piešia penkių spalvų simbolius, vadinamus Tika ir meldžia dievų jiems gerovės. Ritualui pasibaigus, broliai dovanoja seserims dovanas ir pinigus. Kalbama, kad minėta tradicija susijusi su viena legenda, kurioje sesuo išgelbėjo brolį apgaudama mirties dievą.
Loi Krathong festivalis Tailande
Tai kasmetinė šventė, vykstanti per mėnulio pilnatį ir laikoma pačia gražiausia Tailando švente. Pasak legendos, šios neįprastos tradicijos pradininkė – vieno iš karalių, tuo metu valdžiusių tajų žemes, žmona. Kartą per šventę ji iš bambuko ir bananmedžio lapų pagamino didelį dubenį, į kurį gražiai sudėliojo įvairių vaisių gabaliukus.
Kai miestą apgaubia vakaras, ištisos šeimos eina prie upės arba jūros, rankose laikydamos savo „kratongus“– iš bananmedžio lapų pagamintus dubenėlius su vaisiais, saldumynais ir žvake. Kad vanduo nuneštų visas žmogaus nelaimes ir bėdas, į šiuos dubenėlius taip pat dedamos plaukų sruogos. Ceremonijos dalyviai įbrenda į vandenį ir pasroviui paleidžia dubenėlius. Tokiu būdu parodoma pagarba vandens stichijai, kurią tajai laiko savo maitintoja. Taip pat šią naktį priimta į dangų leisti popierinius žibintus, simbolizuojančius Tailando gyventojų norus ir svajones. Visą naktį sproginėja fejerverkai ir skamba dainos. Šventė tęsiasi iki pat aušros.
Ieškokite pigių skrydžių ir lyginkite lėktuvo bilietų kainas mūsų internetinėje svetainėje ir keliaukite į Aziją ir dalyvaukite šiose gražiose ir gilią prasmę turinčiose šventėse.
