Mėnuo Santjago kelyje

Apie Santjago kelią prieš keliolika metų nežinojau nieko. Kaip ir dabar nežinau daugybės nuostabių dalykų. Pakliuvo kartą į rankas žurnalas su vienos merginos kelionės įspūdžiais, skaityti įdomu, kituose numeriuose tęsinys. Užkibau. Kada gimė mintis „o jeigu ir aš?“ sunku beatsekti. Nes ji buvo tokia silpna, nedrąsi, savyje užslėpta. Tik kai mažame draugų ratelyje pasakiau ją garsiai, tarsi viskas ėmė ryškėti. Pradėjau ieškoti informacijos, atsirado bendramintė. Dabar šiuo piligrimų keliu praėję šimtai lietuvių, o prieš dvylika metų tokių buvo labai nedaug. Sunkiai sekėsi rasti jau keliavusių, nes norėjosi patarimų – nežinomybė baugino.

Kas yra Santjago kelias? Geografiškai – tai šiaurinėje Ispanijoje nuo Prancūzijos sienos rytuose iki Atlanto vandenyno vakaruose nuo viduramžių laikų besidriekiantis piligrimų kelias. Per pastaruosius dešimt amžių juo praėjo šimtai tūkstančių piligrimų. Praėjau ir aš su bendrakeleive: 2009 metais – 500 km, 2010-aisiais – apie 800 km.

Pirmaisiais metais prieš akis – nežinomybė ir baimė „ar atlaikysiu?“ (ne jaunystė gi!), kitais jau daug kas aišku, beveik viskas. Pradinį tašką – St. Jean Pied miestelį Ispanijos - Prancūzijos pasienyje pasiekiame mikriuku. Jie nuolat kursuoja iš Lietuvos į Europą, aptarnaudami mūsų emigrantus. Šiltas rugsėjo pradžios rytas. Susirandame piligrimų biurą, pasiimame specialius pasus, be kurių negausi nakvynės, pasidairome po simpatišką miestelį tarp kalnų ir iškeliaujame. Po beveik trijų parų gyvenimo autobusėlyje jėgų ne per daugiausia, tad nesiryžtame kopti per Pirėnus, apsinakvojame už septynių kilometrų privačioje, labai brangioje užeigoje. Miegoti tenka palapinėje, nes kambariai jau užimti. Naktį ima trankytis perkūnas, pasipila liūtis. Iš kelionės dienoraščio: „Ryte šalia palapinės randu sulijusį rankšluostį ir vieną batą, pilną vandens. O tai reiškia, kad kuprinė dar pasunkėja. Išeinam, ir netrukus ima pliaupti lietus. Kopti reikia vis aukštyn. Kartais lietus aprimsta, bet atsisėsti nėra kur, žemė šlapia. Pradžioje kalnai pliki, žolė nugraužta avių, karvių, arklių. Atsigręžus – vaizdas nepaprastas, baltutėliai debesys tarp žalių kalnų.

Lietus plaka veidą, bet reikia dairytis į kalnus, tikriausiai pirmą ir paskutinį kartą matai tą didybę ir grožį, paskendusį ūkuose, kartas nuo karto „papuošiamą“ žaibo zigzagu. Vis kylame, vis lyja, kalnai jau apaugę skroblynais. Pagaliau pradedame leistis žemyn, po kojomis lietaus upeliukai, bijome paslysti. Po skroblais tik rudi lapai, daugiau nieko. Kur medžių nėra, žydi viržiai, kažkokie geltoni augalai, mėlynės, šniokščia lietaus upeliai. Nuovargis didžiulis, visa permirkusi, tik kuprinė gerai apsaugota. Pagaliau išgirstame varpų skambėjimą, pamatome miestelio mūrus. O jie apšviesti saulės!. Šiaip taip surandam albergą, jis didžiulis, vienoje patalpoje 60 dviaukščių lovų. Įsikuriam: dušas, skalbimas, tvarkymasis, dienoraščio rašymas, kitos dienos maršruto nagrinėjimas. Ir taip kiekvieną vakarą, tik kituose (ir vis kitokiuose) nakvynės namuose, tik su kitais dienos įspūdžiais. Oras pagerėjo, šviečia saulė, bet pučia gana šaltas vėjas. Gerai, gal išdžius mūsų šlapi drabužiai. Apvaikštom Roncesvalles miestelį. Kažkokie didžiuliai senoviniai pastatai, dalis jų atstatyta. Prie turizmo centro vis atvažiuoja dideli autobusai, pilni pagyvenusių keliautojų. Ieškom užuovėjos pievelėje, norisi saulės šilumos. Jaučiu nemenką nuovargį“.

Santjago kelias turi daug atsišakojimų – mes antrus metus iš eilės pasirinkome populiariausią, vadinamąjį Prancūzų kelią. Jis jungia svarbiausius istorinės reikšmės šiaurės Ispanijos miestus ir religinius centrus iki pat Santjago de Kompostelos. Perėjome tokius senus ir didelius miestus kaip Pamplona, Burgos, Leonas, Astorga, Sarria, daugybę mažesnių ir visai mažų. Keliavome kalnynais ir bekraštėmis ariamomis lygumomis, kirtome upes, kartais tokias varganas, ne saulės, o civilizacijos išdžiovintas. Ragavome vynuoges iš didžiulių vynuogynų, mėgavomės eukaliptų kvapu, gėrėjomės rudeninio vėlyvio žiedų skaistumu. Pamatėme gausybę senovės paminklų, aplankėme daug didingų katedrų, mažų bažnytėlių. Kelionės pėsčiomis privalumai didžiuliai, o trūkumų, ko gero, jokių: kada nori ir kur nori sustoji, dairaisi, fotografuoji ar renki nuo tako riešutus. Sunki kuprinė, nuovargis? Taip, bet tai praeina. Kas dar žavi tokioje kelionėje? Gyvenimo paprastumas, supratimas, kiek nedaug žmogui reikia – truputį rūbų, šiek tiek maisto. Aišku, kartu nešiesi visą savo praeitį, kuria ne visada žaviesi, bet džiaugiesi, kai pavyksta iš sielos iššluoti kokią šiukšlelę. Tame kelyje nėra pykčio, nėra senatvės. Visi lygūs. Daug jaunimo, pagyvenusių, net gana garbaus amžiaus. Sutikome vokietį invalido vežimėlyje, atriedėjusį iš savo tėvynės. Eina žmonės iš viso pasaulio, patys susiradę tą kelią, neorganizuojami jokių turistinių firmų. Bent kol kas. Nes komercija veržiasi ir čia. Dygsta nakvynės namai, kuriuose jau neišsisuksi su 4-8 eurais, senuosius takus darko greitkeliai, visur reklamuojama „lengvos piligrimystės“ paslauga (kuprinių pavėžėjimas). Na, bet žmonėms gyventi reikia, visada taip – kur paklausa, ten ir pasiūla. Juolab, kad antri metai siaučia ekonominė krizė, matėme, kiek daug pradėtų, bet sustojusių statybų. Na, tokios piligrimės kaip mes, uždirbti daug neduodame. Jei yra pasirinkimas, nakvojame savivaldybės, o ne privačiuose alberguose, nes pigiau, maistą gaminamės virtuvėlėse, jei jos būdavo (labai nusimindavome, jų neradusios), apie kokį kuprinių pavėžėjimą bjauru buvo net pagalvoti. Ne dėl pinigų – dėl nusistatymo.

Ėjome 31 dieną vidutiniškai po 26,4 kilometro. Rekordas buvo 40 km, nes suklaidino pasenusi lankstinuko informacija: nakvynės namai pažymėti, o jų jau nėra. Tą dieną lynojo, pūtė stiprus, šaltas vėjas, tad didelį Burgos miestą pasiekėme vos pavilkdamos kojas. Atsibudusi naktį jaučiausi sudaužyta lyg koks karbonadas. Kas bus ryte? Nieko baisaus, kėlėmės ir išėjom. Nakvynės namuose ilsėtis neleidžiama, reikia išeiti iš pat ryto, dar kitai nakčiai priglaudžia tik sergančius.

Spalio šeštąją pasiekėme Santjagą ir ten praleidome dvi dienas. Kaip ir kelionės pradžioje, beveik be perstojo pylė lietus. Pasiėmėme piligrimų liudijimus, aplankėme Šv. Jokūbo kapą, katedrą, klaidžiojome senomis, vingiuotomis gatvelėmis.

Santjago kelio piligrimų veidai šviesūs ir linksmi, žmonės šiuo krikščionybės ir tikėjimo keliu žingsniuoja dėl įvairių, jiems vieniems žinomų priežasčių.

Begalės įspūdžių, vaizdų ir minčių vis dar primena tą nepaprastą kelionę. Gera žiemos vakarą paimti į rankas kriauklę – Santjago kelio piligrimo ženklą ir vėl keliauti, vartant knygą, nuotraukas ar dėliojant prisiminimus. Juos atgaivinti padeda kelionės dienoraščiai.

 Dainora Šaltienė

82