Ar pamenate Juozą Petravičių? Vaikiną, kuris pasiryžo vienas apkeliauti pasaulį? Pirmajame interviu mūsų pašnekovas pasakojo, kad jo laukia 4 mėnesių kelionė po Vietnamą, Laosą ir Kambodžą. Laikas greitai bėga – jau daugiau nei du mėnesius Juozas tyrinėja egzotiškąjį Vietnamą, bando pažinti vietos kultūrą, o svarbiausia – grįžti namo į Lietuvą turėdamas tą pačią ar net didesnę pinigų sumą negu kelionės pradžioje. Juozas sutiko su Airinme pasidalinti savo dviejų pastarųjų mėnesių įspūdžiais ir šiek tiek daugiau papasakoti apie Vietnamą.
Juozai, papasakok apie jūsų projektą: kokie svarbiausi tikslai ir kaip sekasi juos įgyvendinti?
Tikslas yra išbandyti, ar įmanoma keliauti neišleidžiant pinigų ir netgi šiek tiek užsidirbti, siekiant, kad visa kelionė atsipirktų. Peržvelgėme, ką kiekvienas mokame geriausiai. Mano kolega Aldas yra fotografas. Jis kartu su savimi pasiėmė pačią naujausią ir moderniausią fotografavimo įrangą. Aš nusipirkau droną ir taip bendromis jėgomis sukūrėme pinigų prasimanymo idėją: atvažiuojame į vietovę, pilną prašmatnių viešbučių, ir išsirenkame tuos, kurių internete patalpintos nuotraukos nėra geros kokybės ir gali nesulaukti potencialių svečių dėmesio. Mes galime padaryti ženkliai geresnes fotografijas mainais į pinigus arba galimybę apsistoti jų prabangiuose apartamentuose. Todėl ir atvažiavome į tarp turistų populiarią Phu Quoc salą. Aš atsakingas už visus pardavimus, viešbučių parinkimą, pokalbius su vadovais ar viešbučių savininkais, įtikinimą, kad jiems reikia tų naujų nuotraukų. Aldas tuomet viską fotografuoja, redaguoja nuotraukas. Aš skraidau dronu ir fotografuoju iš viršaus, o po to viešbučio vadybininkams pristatinėju nuotraukas ir surenku atlygį.
Pirmasis mūsų uždavinys atvykus – rasti kur gyventi. Tad pirmąjį viešbutį fotografuojame už galimybę apsistoti pas juos ilgesniam laikotarpiui, o po to ieškome kitų, kurie mokėtų pinigus.
Mes keliaujame su 8000-9000 eurų kainuojančia įranga. Ta įranga kol kas mums neatsiperka, mes tik atperkame savo kelionę. Bet čia dar tik pradžia – mes atvežame tokią fotografijų kokybę, kokią jie vargiai gautų vietinėje rinkoje.
Tai tu tiesiog ateini į viešbučio registratūrą ir sakai „aš noriu jums šį tą pasiūlyti“?
Viskas vyksta labai paprastai: aš surandu prabangius viešbučius, kurie, tarkim booking.com svetainėje, yra patalpinę labai prastas nuotraukas. Nueinu pas juos ir sakau, kad noriu pasikalbėti su vyriausiu vadybininku ar viešbučio savininku. Prisistatydamas pasakau, kad esame fotografai ir norime jiems parodyti, ką mes darome bei tuo pačiu paaiškinti, kodėl išsirinkome būtent jų viešbutį. Idėja yra gauti tas keletą minučių dėmesio, per kurias galėčiau parodyti fotografijų pavyzdžius, kurie yra tikrai geri ir pabrėžiantys skirtumus. Mano tikslas – gauti pirminę reakciją: ar jiems įdomu, ar jiems to reikia, gal jie tiesiog nespėjo atnaujinti nuotraukų, o gal jie paprasčiausiai nenori dėti gražių nuotraukų, kad paskui atvažiavę klientai nenusiviltų. Žodžiu, išgirsti visokių atsakymų ir pagal tai renkiesi tolimesnį kelią. Kartais siūlome padaryti bandomąją fotosesiją: per pusvalandį padarome keletą nuotraukų, tada nusiunčiame jas viešbučio atstovams norėdami parodyti, kaip tos nuotraukos atrodytų naudojant mūsų įrangą.
Ar viešbučiai noriai priima tokius jūsų pasiūlymus?
Labai noriai. Buvo tik vienas savininkas prancūzas, kuris sakė, kad visi kambariai ir taip pilnai užimti. Visi bent jau pažiūri nuotraukas, išklauso mus, kiti net bando nusiderėti. Bandome juos įtikinti, kad už tai, ko mes prašome, viešbutis gaus tikrai gerą produktą.
Ar jau pavyko pagyventi kokiame tikrai prabangiame viešbutyje?
Mes visą mėnesį tik ir gyvename prabangiuose viešbučiuose su didžiuliais baseinais arba atokiose vilose ant jūros kranto. 10 dienų gyvenome viešbutyje su „viskas įskaičiuota“, o dabar dažniausiai išsiderame viešbučius su pusryčiais. Patys taip sugalvojome, kad būtų priežastis išeiti iš viešbučio pietums ir vakarienei. Dažnai būna, kad šeimininkai, pamatę nuotraukas, apsidžiaugia ir pasiūlo pasilikti dar ilgesniam laikui arba pakviečia vakarienės. Kalėdų ir Naujų metų renginiuose, kuriuos fotografavome, prisikirtome maisto kartu su tais, kurie už įėjimą mokėjo po 100 dolerių.
O jūs iš anksto susitariate, kiek laiko gyvensite, ar savininkas tiesiog gali bet kada ateiti ir pasakyti, kad jums metas išsikraustyti?
Dažniausiai iš anksto susitariame kiek dienų reikės nuotraukoms padaryti ir joms redaguoti bei kiek dienų dar norėtume pasilikti poilsiui. Jeigu dirbame už pinigus, tada negalime prašyti nemokamai apgyvendinti dar kelias papildomas dienas. Jeigu dirbame už apsigyvenimą viešbutyje, tada jau prašome leisti apsistoti kuo ilgiau.
Feisbuke rašei, kad tapai milijonieriumi! Reiškia sekasi neblogai?
Kiekvienas atvažiavęs į Vietnamą jau pirmą dieną tampa milijonieriumi. Išsikeisk 100 dolerių ir tu jau milijonierius. Tačiau kalbant apie įrašą feisbuke – tai buvo mano pirmasis UŽDIRBTAS milijonas. Mes iš karto gavome net ne vieną, o 6 milijonus, kas yra 240 JAV dolerių.
Kokie didžiausi iššūkiai keliaujant po Vietnamą? Kaip jus priima vietiniai gyventojai?
Vietname egzistuoja didelis kalbos barjeras, čia žmonės labai prastai kalba angliškai. Didžiausiame šalies mieste Hošimine nusipirkome motociklus ir siaurais Mekong deltos keliukais, vedančiais pro nedidelius kaimelius, važiavome iki Phu Quoc salos. Susidūrėme su sunkumais, jeigu reikėdavo ko nors paklausti. Jeigu negali parodyti pirštu ko tau reikia, tai apie pagalbą pamiršk. Jiems tiesiog sunku suprasti ko tau gali reikėti. Tačiau matosi, kad žmonės čia geri, jiems esame įdomūs ir jie tikrai nori mums padėti. Žmonės šypsosi, mojuoja. Mes išsiskiriame savo išvaizda: palyginti su vietnamiečiais, aš esu labai aukštas; Aldas turi didelę skiauterę ant galvos, o tai vietiniams yra kažkas naujo ir dar nematyto.
Iš situacijos bandome suktis patys: naudojame Google Translate – parašome sakinius angliškai ir rodome jiems į vietnamiečių kalbą padarytus vertimus. Kartais žmonės tiesiog pasako „ne“, papurto galvą ir bėga nuo mūsų. Nežinau, gal jiems tiesiog nemalonu, kad negali su mumis susikalbėti ir pagelbėti.
Gal pats truputį pramokai jų kalbą?
Moku skaičiuoti iki trijų, pasakyti „ačiū“, žinau kelių patiekalų pavadinimus. Iš tikrųjų, kol kas mažai bendravome su vietiniais. Be to, dabar keliaujame trise. Kai keliauji vienas, patys vietiniai tave dažniau užkalbina.
Kalba kol kas vienintelis iššūkis, su kuriuo susidūrėte?
Kitas sudėtingas dalykas buvo išvažiavimas iš Hošimino. Ten zuja milijonai motociklų! Tik pradėjus kelionę, per pirmas 5 minutes nuleido ratą, todėl kol viską susitvarkėme, labai susivėlinome išvažiuoti iš miesto. Penktadienio vakare iš miesto važiuoja gausybė mašinų, autobusų, begalė motociklų, temsta. Be to, mieste visi važiuoja lėtai, o greitkelyje visi lekia, tad bet koks atsimušimas į kitą transporto priemonę gali būti paskutinis. Trečioji mūsų kompanionė Eglė važiavo už manęs, o aš ją visą laiką sekiau veidrodėlyje. Sankryžose nėra šviesoforų, žmonės važiuodami iš šalutinių kelių tiesiog bando prasmukti pro pravažiuojančius motociklus. Tada nutiko tokia situacija, kai sankryžoje du motociklai, vienas iš kairės, o kitas iš dešinės, iš lėto pabandė kirsti greitkelį, kuriuo mes važiavome. Aš spėjau išvingiuoti ir tik tada pamačiau, kad Eglės nebėra už manęs. Truputį pavažiavau į priekį ir sustojau šalikelėje. Žiūriu, kad ta sankryža pilnėja, visi stoja, o kiekvienas pro mane pravažiuojantis motociklininkas rodo pirštu atgal į sankryžą. Nežinojau kas įvyko, bet situacija atrodė labai rimtai. Tai buvo momentas, kai mane persmelkė baimė, kai meldžiau tų aukščiausių jėgų (jei jos egzistuoja), kad tik nieko blogo nebūtų atsitikę. Lėkiau prieš eismą atgal link sankryžos, norėdamas greičiau išsiaiškinti, kas įvyko. Ačiū dievui viskas baigėsi laimingai – Eglei kitas motociklininkas užkišo kelią ir ji krito ant šono nusimesdama nuo savęs motociklą. Gerai, kad viskas baigėsi be traumų. Net ir nurimus emocijoms jausmas buvo tikrai ne koks... Nusprendėme greitkeliais daugiau nevažiuoti.
O kaip maistas Vietname?
Maistas pigus, ypač jei maitiniesi vietinėse, praktiškai gatvėje suręstose užkandinėse. Vietname labai populiarios įvairiausių skonių sriubos. Pradžioje galvojome, kad jos gaminamos iš bet ko, ką tą dieną gatvės maisto šefai gauna, tačiau keliaudami pastebėjome vis pasikartojančius stendus, jau pradėjome atskirti skonius, o kai kurioms sriuboms netgi davėme savo vardus. Valgyti “skūrienos”, “kepenienos” ir “gaidienos” jau nebestojame. Dažnai pamatysi stovus su metaliniais indais, kuriuose yra kepti, troškinti mėsos/žuvies/daržovių patiekalai. Juos patiekia su ryžiais. Porcijos nedidelės, bet visa tai kainuoja mažiau nei dolerį.
Vietnamas garsėja savo kava. Tai tradicinė, labai stipri, ryškaus skonio ir aromato kava. Pietuose ji geriama šalta su kondensuotu pienu ir ledukais. Tokios kavos galima gauti bet kur, ji nebrangi – kainuoja apie 50 JAV dolerio centų. Aš pats kavos negeriu, tačiau Eglė ir Aldas ja mėgaujasi nuolat. Norėjau kartą pabandyti, tačiau man ji gerokai per stipri.
Norėdami apsisaugoti nuo galimų žarnyno ar skrandžio bėdų, valgome tik tose vietose, kuriose yra daug vietinių žmonių. Kol kas jokių didesnių problemų tikrai nebuvo, organizmas vietinį maistą toleruoja kuo puikiausiai.
Papasakok apie Kalėdas ir Naujuosius metus Vietname? Ar pas juos apskritai egzistuoja tokia šventė?
Kalėdos ir Nauji metai čia labiau yra atkeliavę iš Vakarų. Dauguma vietinių gyventojų yra budistai, tad jie švenčia kitas šventes: Budos gimtadienį ar Tet – vietnamiečių naujuosius metus pagal mėnulio kalendorių (sausio pabaigoje-vasario pradžioje). Mes kol kas esame turistų tarpe populiarioje Phu Quoc saloje, todėl viešbučiai taikosi prie turistų ir daro viską, kad jie būtų laimingi ir galėtų puoselėti savo šventes. Turistams dirbantys vietiniai žmonės taip pat nenori likti nuošalyje. Jei švęsti – tai švęsti visiems. Mes gyvename didžiuosiuose salos viešbučiuose, kurie organizuoja kalėdines vakarienes su jūros gėrybėmis nukrautais stalais, gyva muzika ir t.t. Su Naujaisiais metais lygiai tas pats: groja muzikantai, DJ, ant vandens užžiebiama ugnis, gausu maisto ir vyno. Mes su kolega per abi šias progas dirbome prabangiuose viešbučiuose, fotografavome tokius vakarėlius. Tai toks ir įspūdis apie šventes Vietname.
Žinau, kad Vietnamas buvo viena iš tavo svajonių šalių. Ar ši vieta pateisina tavo lūkesčius?
Aš dar visiškai nepažinau Vietnamo. Visa mano patirtis susijusi su turistinėmis vietomis, paplūdimiais ir viešbučiais. Viskas gražu, tinka povestuvinėms kelionėms ir panašiai, tačiau tai nėra tas tikrasis Vietnamas, kurį aš norėčiau pažinti ir pamatyti. Jau tuoj turėtume kelti sparnus ir išvažiuoti savo motociklais tolyn, kur, neabejoju, laukia daugiau nuotykių ir patirčių.
Šįkart keliaujate trise. Pats žinau, kaip ilgesnėse kelionėse yra svarbu „susiderinti“ tarpusavyje ir rasti kompromisą. Kaip jums sekasi keliauti kompanijoje?
Pliusų yra nemažai. Jei ne Aldas ir jo fotografavimo sugebėjimai, aš neturėčiau galimybės taip prašmatniai ir nemokamai gyventi. Lygiai taip pat naudinga ir jam – jis nemėgsta kalbinti žmonių, įtikinėti, suderinti reikalus taip, kad visi būtų laimingi. Eglę naudojame kaip modelį – ji dažnai atsiduria viešbučių nuotraukose. Keliaudami trise galime pigiau apsistoti ir jaustis saugiau. Už trivietį ar keturvietį kambarį kiekvienas sumokame tiek, kiek sumokėtume už vieną lovą hostelyje, kuriame vienoje patalpoje gyvena aštuoni žmonės.
Tačiau yra ir nemažai minusų. Visų pirma, viskas vyksta daug lėčiau, atsiranda daugiau derinimo. Važiuodami motociklais turime vienas kitą prižiūrėti, ilgiau užtrunka kirsti sankryžas, negali spausti, nes turi važiuoti taip, kaip važiuoja lėčiausias iš mūsų. Taip pat reikia ieškoti ir kompromisų. Pavyzdžiui, vienas užsimano valgyti ir tada turi stoti visi, todėl tikrai ne visada būna lengva. Ypač ginčai ir pykčiai kyla tada, kai vienam iš mūsų viskas atsibosta ir jis nieko nebenori arba nesutinka taikytis prie kitų.
Tai tau solo kelionės vis dėlto išlieka arčiau širdies?
Iš tikrųjų, šiuo metu aš net nejaučiu, kad keliauju. Kol kas visas šitas projektas daugiau yra darbas. Bet vėlgi, man tai yra nauja ir tikrai įdomi patartis. Nedažnai pasitaiko pagulėti hamake tarp palmių šalia tobulo paplūdimio, paplaukioti didžiuliame baseine laukiant kada atneš kokteilius fotosesijai, kuriuos tikrai paskui išgersime bei miegoti super king size lovoje. Turbūt taip atostogauja žmonės, galintys išleisti nemažai pinigų keliaudami. Vienintelis skirtumas – mums nereikia mokėti, o dar ir pavyksta užsidirbti. Nemanau, kad pats galėčiau sau leisti tokias atostogas. Jei atvirai, tam ir poreikio neturiu, bet kodėl neišnaudojus atsiradusios progos?
Kokie jūsų ateities planai? Kada ateis laikas „tikram“ Vietnamui, o po to ir Laosui bei Kambodžai?
Šiuo metu vykdome paskutinį projektą – pabaigai pasirinkome labai prabangų viešbutį. Liksime jame savaitę, darysime nuotraukas, o po to jau važiuosime iš salos. Judėsime link Vietnamo šiaurės – esame susidėlioję nemažai taškų, kuriuos norime aplankyti. Tačiau viskas priklausys nuo oro sąlygų, nuo to, kaip seksis važiuoti. Laiko turime, tad neforsuosime kelionės. Tikiuosi pavyks užsukti į Mui Ne miestą, kuriame yra nuostabios sąlygos kaituoti. Ten turime draugų – galbūt ir šiame mieste pavyks pafotografuoti ir pagyventi nemokamai. Yra idėjų prasitęsti kelionę ir grįžti vėliau nei po 4 mėnesių. Žinoma, jei viskas ir toliau gerai seksis. Kol kas pravažiavome apie 700 kilometrų, o jeigu apvažiuosime tiek, kiek esame suplanavę, iš viso gausis apie 10 000 kilometrų. Todėl prieš akis dar laukia daug nuotykių.
Tolimesnius Juozo nuotykius galite sekti Instagram ir Facebook puslapiuose.
