commons.wikimedia.org, wikipedia.org, egypt-uncovered.com nuotraukos
Šiuolaikinėje Jordanijoje yra nuostabą keliantis Petros miestas. Gyventojai jį paliko prieš daug šimtmečių, tačiau miesto didybė išliko akmenyje – didingi miesto statiniai yra iškalti uoloje. 1985 metais šis, vienas iš nuostabiausių pasaulio miestų, buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Petros istorija prasidėjo maždaug VII amžiuje prieš Kristų. Šiose vietose gyvenusi aramėjiška nabatėjų gentis vertėsi gyvulininkyste ir aptarnavo karavanus, ėjusius nuo Viduržemio jūros į Mesopotamiją ir atgal. Petra buvo dykumos oazė. Vietos gyventojai išmoko rinkti uolų plyšiuose tekantį vandenį ir jį kaupti talpyklose. Uolos tapo ir jų namais – gyventojai išmoko paversti ištisus uolynus namais, rūmais ir šventyklomis. Deja, miesto istorija baigėsi XII amžiuje – dėl atrasto trumpesnio prekybinio jūros kelio, karavanų laikas baigėsi ir gyventojai palaipsniui paliko ir savo akmeninius rūmus, ir akmenines lūšnas.
Norint patekti į Petrą, reikia pirkti lėktuvo bilietą į Amano miestą – nuo jo iki Petros trys valandos kelio automobiliu. Tačiau vienos dienos ekskursijos po senovės miestą neužteks, juk jame daugiau kaip 800 istorinių objektų. Paprastai, turistai apsistoja netolimame Vadi Musa kaimelyje. Geriausiai būtų ekskursijoms po Petrą paskirti tris dienas.
Petros vartai
Ištisus tūkstantmečius gamtine Petros miesto apsauga buvo tai, kad kelias į jį ėjo siauru Siko (Šachtos) tarpekliu, kuris susiformavo dar priešistoriniais laikais. Šiuolaikiniai turistai irgi patenka į miestą pėsčiomis įveikdami siaurą praėjimą tarp smiltainio sienų, kuris vadinasi „Petros vartai“. Vingiuotą kelią puošia akmeninės uoloje iškaltos skulptūros, bareljefai, kai kur matosi senovinio grindinio ir terakotos vamzdžių liekanos – miesto vandens tiekimo sistema. Įveikę tamsu kanjoną, pirmiausiai pamatysite didingą nabatėjų šventyklą Al Kazne (arabų k. „iždas“).
Al Kazne
Svarbiausia Petros įžymybė buvo iškalta uoloje maždaug I-ame mūsų eros amžiuje. Al Kazne šventyklos fasadas yra 40 metrų aukščio ir 25 metrų pločio. Yra keletas versijų, kam buvo skirtas šis statinys. Viena versija teigia, kad šventyklą pastatė karalius Arefas IV Filopatras ir vėliau buvo joje palaidotas. Vėliau mieste apsigyvenę arabai manė, kad Mozės laikais čia savo brangenybes laikė vienas iš Egipto faraonų. Gali būti, kad miesto nuosmukio laikais jame savo grobį slėpdavo dykumos keliautojus užpuldinėję plėšikai.
Tačiau svarbiausia Al Kazne paslaptis yra tai, kaip senovės akmenskaldžiai sugebėjo iškalti uoloje įmantrius ornamentus ir kolonas. Jie nenaudojo pastolių, juk aplinkui nėra medžių. Mokslininkai spėja, kad statybos prasidėjo nuo viršaus: ant neapdorotos uolos buvo galima stovėti ir palaipsniui, aukštas po aukšto, leistis žemyn.
Al Kazne šventykla plačiai pagarsėjo po Stiveno Spilbergo filmo „Indiana Džounsas ir paskutinis kryžiaus žygis“.
Fasadų aikštė ir amfiteatras
Visose aikštę juosiančiose uolose iškaltos šventyklos ir kapavietės. Keturiasdešimt keturios yra sujungtos bendru fasadu. Šalia, nuolaidžioje uoloje, yra iškaltas amfiteatras, talpinantis 8,5 tūkstančius žiūrovų – tai jau mūsų eros pradžios statinys. Tikriausiai, nabatėjams tai buvo laidojimo ritualų vieta. Vėliau romėnai perplanavo šią vietą savo kultūrinėms reikmėms. Arena galėjo sutalpinti maždaug 7 tūkstančius žiūrovų.
Ad Deir
Dar viena nabatėjų uoloje iškalta šventykla Ad Deir, pastatyta I-ame mūsų eros amžiuje, yra netoli Petros. Turistai čia apsilanko rečiau, nes iki šventyklos reikia užkopti kelis šimtus laiptelių.
Šventyklos aukštis – 45 metrai, plotis – 50 metrų. IV-ame amžiuje, priėmus krikščionybę, Ad Deir tapo vienuolynu. Tada jame atsirado uoloje iškaltas altorius ir kryžiaus formos ornamentas. Šį statinį galite matyti Holivudo filme „Transformeriai. Nugalėtųjų kerštas“.
