Juozas Petravičius - paprastas vaikinas, kilęs iš nedidelio Prienų miestelio, sėkmingai įrodinėja, kad kiekvienas iš mūsų gali pamatyti atokiausius pasaulio kampelius. Ir tam nereikia pažinčių, neribotų finansinių išteklių. Svarbiausia - aistra keliauti. 35 aplankytos valstybės, įveiktas Kilimandžaro kalnas, nakvynės apleistose vietovėse, sėkmingos solo kelionės po Iraną, Indiją, Filipinus, Tailandą, Japoniją, Tanzaniją, Kiniją, Europą - visa tai rodo, kad Juozas nėra tipinis keliautojas. Šiame interviu Juozas pasakoja apie tai, nuo ko viskas prasidėjo, ką reiškia keliauti vienam, dalinasi vertingais patarimais ir savo išgyvenimais. "Tikiuosi, kad mano istorija bus gera motyvacija tiems, kurie nori, bet nedrįsta keliauti". Žiūrim ir skaitom!
Juozai, papasakok, nuo ko viskas prasidėjo? Kaip tave „įtraukė“ keliavimas?
Dar būdamas Lietuvoje kartas nuo karto pakeliaudavau – kaip ir dauguma žmonių, važiuodavome slidinėti, pasiorganizuodavome grupelėse keliones Europoje. Viskas įsibėgėjo tada, kai išvažiavau dirbti į Londoną. Nors Londonas manęs ir netraukė, pagalvojau, kad vis tiek turiu pasiimti geriausia, ką siūlo šis miestas. O geriausia, ką jis galėjo pasiūlyti, buvo kelionės. Londonas yra geriausiai susietas miestas su visomis kitomis pasaulio vietomis ir tu gali skristi kur tik nori. Be to, kad ir kur skrisi, ten bus pigiau negu praleisti tą savaitgalį pačiame Londone. Tad prieš vienus naujus metus susigalvojau sau rezoliuciją kitiems metams, pagal kurią kiekvieną mėnesį visus metus turėsiu aplankyti naują šalį.
Kaip rinkdavausi kur keliauti? Tiesiog ieškodavau pigių bilietų, žiūrėdavau, kur skrenda pigių oro bendrovių lėktuvai ir tiek. Kažkokio konkretaus kelionės tikslo neturėjau. Paspaudi kelis mygtukus ir bilietai jau tavo rankose. Nesvarbu ar keliausiu po mėnesio, ar po trijų, nes kuo pigiau man tai atsieis, tuo daugiau pamatysiu. Europoje yra tiek daug šalių, tiek daug skirtingų kultūrų ir miestų, tad vien mūsų žemyne galima labai daug visko pamatyti ir susipažinti su įdomiais žmonėmis.
Kodėl nepradėjai keliauti anksčiau, tarkim, studijų metais?
Studijuodamas turėjau kitus prioritetus, atrodė jog negaliu taip lengvai imti ir išvykti. Paskaitos, atsiskaitymai, krepšinio varžybos, mergina... Daugiau planavimo, o kai planuoji net ne vienas, tas pasiruošimas trunka kur kas ilgiau. Kelionės detales tenka derinti jau mažiausiai dviems žmonėms, o tai pakankamai sunku, nes nepriėmus greito sprendimo gali „nepagauti“ gerų kelionių pasiūlymų. Pamenu, tuometinei savo panelei padovanojau kelionę – buvau jai pažadėjęs, kad kartu aplankysime Kaprio salą Italijoje. Deja, išsiskyrėme, todėl išvykau vienas ir tai buvo pirmoji mano solo kelionė. Aplankiau Kaprio salą, Romą, Pompėją. Tada pirmą kartą naudojausi Couchsurfing socialiniu tinklu, kur vietiniai priima ir apgyvendina pas save. Visą tą patirtį apibūdinčiau vienu žodžiu – „vau!“. Galėjau susitikti su įdomiais žmonėmis, keliauti nepriklausomai nuo kitų, vietiniai man aprodė miestą. Tuo metu negalvojau, kad keliauti vienam yra labai smagu ir lengva. Keliavau su mintim, jog kai sugrįšiu į tą pačią vietą su kitu žmogumi, galėsiu pabūti jo gidu: nusivesti į gerą kavinę, parodyti vietų, kuriose galima padaryti gerų nuotraukų, kitaip tariant, sukurti jam įdomią pažintinę kelionę.
Kokio pobūdžio kelionės tau patinka?
Įvairovė – tai kas mane dabar traukia. Man patinka ieškoti skirtumų tarp lankomos šalies ir Lietuvos ar Londono, kuriame gyvenau, tarp prieš tai lankytų vietų. Ieškoti skirtumų tarp mūsų religijos ir kitų religijų. Man įdomu pažinti valstybę: tiek žmones, tiek gamtą. Iš tikrųjų, kai pradedi keliauti, nėra skirtumo ką pasirinksi, nes viskas bus nauja ir įdomu. Bet kai sukaupi patirties, iš kelionių norisi pasisemti kažką naujo. Tarkime, esu kartą buvęs Afrikoje, Tanzanijoje, pamačiau tą pusę, kuri labiau paruošta turistams, bet dabar norėtųsi ją pažinti kitaip. Nukeliauti ten, kur turistams sunku patekti arba apskritai jie ten nevažiuoja. Populiarūs kelionių maršrutai ir taip pakankamai aprašyti, pilna filmuotos medžiagos. Laukdamas kelionės į tokią vietą tu visko prisiskaitai internete, pamatai nuotraukų ir video įrašų, todėl nuvažiavus nėra to atradimo jausmo. Kartais gali ir nusivilti, nes matytame profesionaliai paruoštame video viskas atrodė kur kas gražiau.
Aš atvykęs į svečią šalį visada vietinių prašau nusivesti mane ten, kur jie įprastai lankosi. Vietiniams dažnai per brangu eiti į turistų pamėgtas vietas, tad jie patys renkasi mažiau žinomas, dar Trip Advisor internetiniame puslapyje neaprašytas kavines ar barus. Jie gali parodyti slaptų vietų, iš kurių atsiveria graži panorama, kartais tai būna netgi kokie nors apleisti pastatai. Kartais nuveda parodyti kokių nors gamtos stebuklų, nedidelių krioklių, nuo kurių galima pašokinėti. Ta unikali patirtis ir yra didžiausias kaifas.
Ar kada skaičiavai, kiek iš viso valstybių esi aplankęs?
Kažkada skaičiavau, man atrodo jau virš 35.
Kur buvo tavo pirmoji kelionė už Europos ribų?
Į Filipinus. Tai buvo mano pirmoji tikrai tolima kelionė, į kurią vykau vienas pakeliui sustodamas Kinijoje 5 dienoms. Kinija buvo pirmoji šalis, kurioje atsidūręs patyriau tikrą kultūrinį šoką.
Ar keli sau kokius konkrečius tikslus keliaudamas?
Jeigu keliauju į miestą, turiu tam standartinį trijų punktų planą. Pirma, atskridęs dar oro uoste pasižiūriu, kada yra artimiausias „free walking“ turas – tai ekskursijos su gidu, už kurias po turo gali palikti arbatpinigių, jei tau ta ekskursija patiko. Dažniausiai jos būna labai įdomios, linksmos, nes gidai suinteresuoti, kad turistai liktų iki pat pabaigos, būtų patenkinti ir duotų arbatpinigių. Bet iš esmės ir neturėdamas pinigų, gali visiškai nemokamai pasiklausyti istorijų apie miestą ir lankytinas jo vietas. Kiekvienas asmeniškai įvertina ekskursiją ir palieka tiek pinigų, kiek išgali.
Pasivaikščiojęs ekskursijoje tu pradedi orientuotis mieste ir sužinai kur kas yra. Gido gali paklausti kur pavalgyti, į kokią vietą užkopti, kur nuvažiuoti, kokį muziejų aplankyti – tu gauni daug informacijos ir nesijauti visiškai svetimas ir pasimetęs. Be to, yra tikimybė, kad sutiksi lygiai tokį patį keliautoją kaip ir tu, su kuriuo susibendravus vakare bus galima kur nors nueiti. Arba vietoje pasidalinti informacija su kitais, kurie jau mieste ne pirma diena.
Antras dalykas, mėgstu gyvai paklausyti muzikos, nes dievinu džiazą ir stengiuosi nueiti į kokį nors koncertą.
Trečias dalykas yra susipažinti su vietiniais ir apsistoti per Couchsurfing‘ą. Tolimesnį kelionės planą susidarinėju nuvykęs į vietą, praėjęs ekskursiją ir pabendravęs su vietiniais. Dažnai žmonės tave priima, nes jie patys neturi galimybių keliauti, bet nori daugiau sužinoti apie kitus kraštus. Taip pat jie ne visada gali tau duoti daug patarimų, bet visada atsiranda pažįstamų, pas kuriuos būsi nukreiptas ir jie tau padės. Per valandą laiko gali prisirašyti pilną lapą lankytinų objektų ir tada jau atsirinkinėti kas tau įdomu. Man, pavyzdžiui, patinka užkopti į kokį nors kalną, nuo kurio matosi miestas ar apylinkės, todėl išklausinėju kur ir kaip kopti. Prieš išvykdamas kelionėms ruošiuosi labai minimaliai.
Iš tavo Facebook ir Instagram įrašų galima susidaryti vaizdą, kad mėgsti keliauti vienas?
Tiesiog nėra daug žmonių, kurie galėtų priimti staigų sprendimą iškeliauti kažkur. Iš pradžių aš visada siūlydavau draugams keliauti kartu. Bet jiems reikia pirma pagalvoti, pasitarti, susiderinti darbus... O aš negalėdavau laukti, jeigu rasdavau kelionę už gerą kainą. Paskui ėmiau daryti kitaip –pirma nusiperku bilietą, tada kitiems siūlau prisijungti. Keletą kartų atsirado norinčiųjų.
O tu nejauti baimės keliaudamas vienas? Juk turėdamas kompanioną gali išvengti pavojingų situacijų.
Man baimės nėra ir aš kartais pagalvoju, jog derėtų susirūpinti dėl to. Turiu pasitikėjimą savimi, bet tuo pačiu suprantu, kad keliauju savotiškame „burbule“. Esu didelis, aukštas vaikinas ir galbūt man sekasi tose situacijose: jeigu kokiame skersgatvyje yra koks nors piktadarys ir jis nori apvogti turistą, tokį mane pamatęs jis pagalvos „ai, geriau palauksiu kito, silpnesnio“. Vėlgi, kiekviena situacija turi daug skirtingų išeičių. Būna, kai kažkas užkalbina ir tu jau iš akių matai, kokių žmogus turi ketinimų. Bet jeigu pirmas jiems duodi klausimų ar nustebini kažkuo, taip išmuši žmogų iš jo pirminio plano ir situaciją tampa lengviau kontroliuojama. Pavyzdžiui, su savimi visada ant rankos turiu guminių apyrankių, su kuriomis moku daryti įvairius triukus. Afrikoj žmonės nėra matę tokių dalykų, todėl jiems tas „vau“ momentas padaro įspūdį, jie iškart klausia, kaip tai padariau. Pamokius triuko jie tampa tavo draugais vietoj to, kad keltų grėsmę. Juk dabar galės savo chebrai parodyti magijos. Reikia mokėti perprasti žmogų ir jį apžaisti.
„Viskas įskaičiuota“ kelionės su įprastais turistiniais maršrutais ir gulėjimu prie baseino, kaip suprantu, tau nelabai prie širdies?
Iš tikrųjų aš niekada nesu buvęs tokioje kelionėje. Šiaip man būtų įdomu, bet į tokią kelionę jau reikia važiuoti su draugais, nes paprasčiausiai vienam viešbutyje nebus ką veikti.
Papasakok apie įsimintiniausią savo kelionę.
Mano kelionės yra pakankamai skirtingos: skirtingos valstybės, skirtingos kultūros ir žmonės. Bet neabejotinai išskirčiau savo pastarąją kelionę į Iraną. Irano žmonių gerumas ir noras padėti nustebino nerealiai. Londone pažinojau vieną iranietį, kuris sakė, kad būtinai turiu nuvykti į jo šalį ir pamatyti, kokie geri žmonės ten gyvena. Aš ir pats buvau girdėjęs apie iraniečių svetingumą, bet nesitikėjau, kad jis bus tokio lygio. Irane nė karto nemiegojau viešbutyje. Couchsurfing‘e įkėliau savo kelionės planą, kuriuose miestuose kuriomis datomis būsiu. Gal 15 žmonių parašė laiškus su pasiūlymais atvykti pas juos. Prisipažinsiu, vykdamas ten nerimavau ir pats. Tačiau dabar drąsiai galiu teigti, kad būdamas Irane jaučiausi esantis vienoje saugiausių, maloniausių vietų, kur esu buvęs. Toks jausmas, kad mūsų žiniasklaida sudaro klaidingą nuomonę, kad Iranas yra nerami šalis. Pasakysiu kontraversiškai: jeigu pasaulyje būtų daugiau tokių žmonių kaip iraniečiai, visiems gyventi būtų geriau. Žavi jų noras padėti atvykėliams. Man už nieką nebuvo leidžiama mokėti: kavinėse valgiau nemokamai, gyvenau nemokamai, jie norėjo aprodyti apylinkes, buvo pasiruošę bet kurią akimirką nuvežti į bet kurią pageidaujamą vietą. Kartą užsiminiau, jog esu girdėjęs apie kažkokį druskos ežerą netoliese ir kad būtų smagu ten kaip nors nuvykti. Jau kitą dieną vietiniai suorganizavo transportą ir žmogų, kuris yra ten buvęs ir gali plačiau apie viską papasakoti.
Priimantys žmonės dažniausiai kalba angliškai ir turi interesą pabūti tavo gidais, nes gali pasipraktikuoti kalbėti angliškai. Apsistojus pas vieną iranietį susirinko visa šeima ir paprašė su kiekvienu pašnekėti angliškai – bemaž 12 žmonių sėdėjome ratu, visi paeiliui prisistatydami, pasakodami apie save – visi norėjo „pralaužti“ savo anglų kalbą. Kas geriau mokėjo angliškai, aplinkiniams vertė apie ką eina kalba. Visiems buvo labai smagu.
O ar buvo tokių kelionių, kuomet turėjai labai didelių lūkesčių, tačiau pasiekus tikslą teko labai nusivilti?
Žinoma buvo. Viena sunkiausių mano kelionių buvo į Kiniją. Tuomet susidėjo eilė blogų dalykų: apsinuodijau maistu, gavau netikrų pinigų, o kai norėjau keliauti prie Didžiosios Kinų sienos, mano turas buvo atšauktas. Ten teko keliauti vienam, paskutinę dieną prieš skrydį namo. Nuvažiavau, užlipau į viršų, tačiau buvo užėjusi didelė pūga, todėl galėjau matyti tik keletą metrų į priekį. Buvo taip slidu, kad apie normalų pasivaikščiojimą negalėjo būti nė kalbos. Žodžiu, ne kokia patirtis.
Minėjai, kad esi buvęs Afrikoje – keliavai į Tanzaniją. Kuo tave patraukė ta šalis?
Būna dienų, kad prabundu, ir jaučiu, kad kažkas ne taip. Tiesiog nėra nuotaikos. Tada puolu ieškoti lėktuvo bilietų – taip buvo ir su Tanzanija. Kitas dalykas, aš nemėgstu švęsti savo gimtadienio, nes esu gimęs sausio pradžioje, po visų švenčių, kai niekas jau nebenori švęsti. Todėl aš tuo metu keliauju. Tiesiog norėjau nuskristi kažkur žemiau pusiaujo, kur šilta. Bilietai į Tanzaniją buvo pigiausi. Kai jau turėjau bilietus prisiminiau, kad ten yra Kilimandžaro kalnas – pradėjau domėtis, ar įmanoma į jį užkopti. Mano planas pirmam vizitui į Afriką buvo toks: bilietai, nakvynė pirmoms 4 dienoms (kurią taip pat susiorganizavau per „Couchsurfing“) ir daiktai kopimui į Kilimandžarą, tik tiek. Nuvykęs ten apsiklausinėjau vietinius ir išvykau į kalnus.
Ką gali pasakyti apie Couchsurfingo paslaugą? Ar tai patikimas dalykas, ypač kalbant apie situacijas, kai šia paslauga naudojasi merginos? Į ką svarbu atkreipti dėmesį ieškant kur apsistoti?
Manau, kad Europoje su couchsurfing‘u viskas yra puiku ir saugu. Kaip ir visur, reikia būti atsargiam, įdėti laiko ir paskaityti kitų žmonių atsiliepimus apie asmenį, kuris tave priims. Reikėtų atkreipti dėmesį į skirtingų žmonių komentarus – tiek pavienių keliautojų, tiek merginų, tiek vaikinų. Tikrai ne visa mano patirtis buvo maloni. Kartais matydavau, kad su tuo žmogumi nepavyks susibendrauti, tad pernakvodavau vieną naktį, padėkodavau ir išvykdavau kitur. Man lengviau, nes visada keliauju su ta mintim, kad jeigu nepavyks susirasti gyvenamos vietos per couchsurfing‘ą, aš tiesiog galiu sau leisti apsistoti viešbutyje. Mano patarimas būtų nerašyti bet kam, o atsirinkti žmones. Įdėkite laiko, paskaitykite kitų žmonių atsiliepimus, pabendraukite iš anksto su priimančiu žmogumi. Daug kas priklauso ir nuo tavęs paties, kaip tu pateiksi save kitiems. Pilnai užpildykite savo profilį, papasakokite apie save ir svarbiausia – nemeluokite.
O kokia tavo nuomonė apie bilietų paieškos sistemas?
Dabar yra interneto amžius, informacija pasiekiama visiems. Kelionių agentūros, kurios anksčiau užsidėdavo didžiules maržas parduodant bilietus, jau praeitis. Kad ir kokią sistemą naudotum, kaina skirsis minimaliai. Pats naudojuosi paieškos sistemomis kaskart ieškodamas geresnių kainų ar patogesnių datų. Užtruktų valandų valandas eiti į kiekvieną skrydžių bendrovės puslapį atskirai ir tikrinti jų kainas, o per paieškos sistemas galima matyti VISUS įmanomus bilietus ir kelionės variantus: per kur pigiau skristi, kuris kelionės variantas patogesnis, kuriame oro uoste patogiau persėsti, galbūt sumokėjus keliais eurais brangiau, nereikės 8 valandas laukti persėdimo oro uoste. Nori keliauti – nebijok užeiti į tuos puslapius ir pradėti ieškoti. Laikui bėgant galima pastebėti tendencijas, kada kainos pakyla, kada atsiranda akcijos. Jau ten būdamas esi keliais klaviatūros paspaudimais nuo norimos kelionės.
Minėjai, kad kita tavo kelionė bus į Vietnamą ir Laosą, kur praleisi net keturis mėnesius. Kodėl šios valstybės ir kodėl toks ilgas laiko tarpas?
Dar pernai metais pastebėjau, kad yra labai pigių skrydžių iš Varšuvos į Vietnamą. Kažkada sau sakiau, kad noriu sugrįžti į Aziją, nes ten pigu keliauti, skanus maistas, geras oras. Be to, aš mėgstu kaituoti ir man teko susipažinti su tokiu pačiu kaitavimo entuziastu iš Vietnamo. Sutikti keliautojai, aplankę šias šalis, negailėdavo gerų žodžių. Man pavyko sudominti kolegą fotografą, kuris panoro keliauti kartu.
Kodėl 4-iems mėnesiams? Todėl, kad ten viza galioja 3 mėnesius su galimybe ją pratęsti dar mėnesiui. Ar aš grįšiu po 4 mėnesių – dar nežinau. Lapkričio gale yra galimybė aplikuoti vizoms į Naująją Zelandiją. Jeigu pavyks ją gauti – keliausiu ne namo, o į Naująją Zelandiją.
Bet ką galima 4 mėnesius veikti Vietname?
Pirmiausiai norime nusipirkti motociklus. Idėja yra važiuoti per Vietnamą iš pietų į šiaurę ir grįžti atgal per Laosą. Keliaujant ir turint daugiau laiko, galima apsistoti vienoje vietoje ir kur kas pigiau. Galima susipažinti su vietiniais, pamatyti jų gyvenimo būdą – atsiranda galimybė pažintį tikrą tos šalies gyvenimo ritmą. Galima atsipalaiduoti, neskubėti. Tarkime, jei blogas oras, nereikia niekur eiti, važiuoti, galima tiesiog pailsėti, pagulėti hamake. Jei oras geras – kopi į kalnus, kaituoji. Esi laisvesnis ir nereikia forsuoti kelionės. Paprastai kalbant, gali pamatyti gražiausias vietas geriausiomis sąlygomis. Be to, NEBŪTINA praleisti 4 mėnesius Vietname. Galbūt apvažiavę Vietnamą apsistosime ilgiau Laose ir tyrinėsime šią šalį. Liks laiko – keliausime dar toliau.
Susidaro įspūdis, kad tu nelabai galvoji apie ateitį. Šiaip ar taip, 4 mėnesiai yra nemažas laiko tarpas, per kurį gali kažką nuveikti karjeros srityje. Ar nepergyveni dėl to, kad gali nukentėti tavo karjera, kad neturi šeimos ar nuosavo būsto?
Aš karjeros klausimą išsisprendžiau šiek tiek anksčiau ir dėl to dabar nesuku galvos. Atrodo, jog su savo patirtimi galiu bet kada grįžti į Londoną, nes vis dar gaunu darbo pasiūlymus. Dirbau su IT technologijomis, skaitmenine reklama, internetiniais projektais, tad darbo tikrai bus. Jaučiuosi reikalingas šiai industrijai. Laikinai mečiau darbą ir, mano paskaičiavimais, dabar galiu 1-2 metus keliauti. Jeigu pavyktų keliaujant gauti šiek tiek pinigų iš fotografijos ar pabandyti save dirbant baruose ar viešbučiuose patikusioje vietoje, galbūt net savanoriauti, tas terminas gali pailgėti ir iki 3 metų. Dirbau gerai žinomoje, pasaulinėje kompanijoje, todėl dėl karjeros nepergyvenu.
Kas liečia būstą ir šeimą, tai vėlgi – kiekvienas viską vertina savaip. Daugelis žmonių dirba ir taupo, kad turėtų nuosavus namus, bet man sako, kad norėtų keliauti taip kaip tą darau aš. Keliaudamas kartais pagalvoju, kad tikrai norėtųsi turėti savo kampą, kurti šeimą, bet šiai dienai pasirinkau keliavimą. Sau pasakiau, kad visada priimsiu sprendimus, kurie tą akimirką atrodys geriausi, todėl ateityje (net jeigu tas sprendimas pasirodys netinkamas) negalėsiu gailėtis ar savęs kaltinti. Dabar man atrodo, kad priimtas sprendimas keliauti yra teisingas. Gyvenu ramiai, o kai man atrodys kitaip, aš sustosiu ir darysiu kaip tuo metu man atrodys reikalinga – atgal jau nebesižvalgysiu.
Ką gali pasakyti žmonėms, kurie nori keliauti, bet galbūt nesiryžta to daryti? Kuo naudingos kelionės žmonių gyvenimui?
Aplankęs svečias šalis ir sugrįžęs namo gali palyginti, kokiomis sąlygomis gyveni ir dirbi, pamatyti, kad yra įvairių pasaulių ir dar įvairesnių žmonių. Gali parsivežti naujų idėjų, pamatyti, kaip sprendžiamos tos pačios ar panašios problemos svetur. Ne visi nori keliauti, tačiau keliauti nėra nei sunku nei baisu. Noriu tik pabrėžti, kad Tave – sėdintį ofise ar namie ir Tave – gulintį paplūdimyje, skiria tik keli klaviatūros paspaudimai. Ir tai yra nuostabiausia ką mums duoda 21 amžius.
Tolimesnius Juozo nuotykius galite sekti Instagram ir Facebook puslapiuose.
Parengė: Artiomas Marchockis
