Šimtus metų Sacharos dykumoje augęs Tenere medis buvo laikomas labiausiai izoliuotu medžiu pasaulyje ir buvo garbinamas kaip šventas. Jis stovėjo visiškai vienas nesuskaičiuojamų smėlio plotų apsuptyje, o artimiausias medis buvo už 400 kilometrų nuo jo. Vis dėlto, net ir tokia milžiniška atvira erdvė neapsaugojo Tenere medžio nuo liūdno likimo.
Šiek tiek istorijos
Tenere regionas šiaurės rytų Nigeryje kadaise buvo puiki vieta lapuočiams augti. Tad prieš daugiau nei 300 metų, Tenere medžiui prasikalus į žemės paviršių, jis neturėjo jokios išskirtinės vertės – buvo tiesiog eilinis augalas. Tačiau Sacharos dykumai plečiantis, Tenere regionas vis labiau sausėjo.
Po žeme esantys vandens telkiniai palaipsniui seko, čia nebeliko žolės, krūmų, o išgyventi galėjo tik ilgas ir plačias šaknis turintys medžiai. Visgi, viena akacija (taip, tas pats Tenere medis) spėjo užsiauginti pakankamai dideles šaknis, kurios įsirausė į daugiau nei 30-ies metrų gylį ir prisitvirtino prie šaltinio drėkinamo dirvožemio. Vandeniui ir toliau senkant, medžių skaičius šioje vietoje sparčiai nyko. Iki 20-ojo amžiaus pradžios vos keletas akacijų sugebėjo nuleisti savo šaknis pakankamai giliai po žeme ir pasiekti ten esantį vandenį.
Po kurio laiko nebeliko ir šių akacijų – vienintelis Tenere medis sugebėjo „gerti“ taip giliai likusį šaltinio vandenį. Visa kita augalija išnyko ir medis staiga liko visiškai vienas, apsuptas smėlio ir dykumos platybių, o artimiausias medis buvo už 400 kilometrų.
Metai bėgo, prekes gabenantys karavanai atsitiktinai aptikdavo šį aiškiai neįmanomą medį. Jie juo žavėjosi ir garbino kaip stebuklingą Dievo medį. Po kurio laiko blaiviau mąstantys keliautojai susiprato, kad medžio egzistavimą paaiškina ne stebuklai, o giliai po žeme esantis vanduo. Ir taip, prancūzai (tuo metu valdę regioną) netoliese nuo medžio pradėjo statyti šulinį Prancūzijos armijos reikmėms. Būdamas vieninteliu regimu kraštovaizdžio ženklu, medis ir netoli esantis šulinys tapo pagrindine nuoroda keliautojams. Jis buvo pažymėtas kaip vienas iš viso labo dviejų medžių 1:4000000 mastelio žemėlapyje (antrasis medis yra Arbre Perdu, arba “Paklydęs medis” šiaurės kryptimi).
Kai Michel Lesourd iš Saharos reikalų centrinės valdybos pamatė šį medį 1939 metais, jis pasakė: “Reikia pamatyti šį Medį, kad patikėtum jo egzistavimu. Kokia jo paslaptis? Kaip jis vis dar gyvuoja, nepaisydamas daugybės aplink trypiančių kupranugarių? Kiekvienais metais Azalai druskos karavanai susirenka aplink medį prieš leisdamiesi į kelią per Tenere.
Akacija tapo gyvu švyturiu; tai pirmas arba paskutinis ženklas karavanams, vykstantiems iš Agadezo į Bilmą ar grįžtantiems atgal.” Ištisus dešimtmečius medis tarnavo pirkliams ir piligrimams, rodydamas kelią ir vandenį. Tačiau visuomenė sparčiai mechanizavosi, kupranugarius pakeitė sunkvežimiai ir Tenere medis tapo trumpalaikiu stabtelėjimu greitam poilsiui, o ne pagrindine kelionės stotimi.
Lemtingą 1973 metų dieną sunkvežimio vairuotojas iš Libijos tikriausiai pamanė, kad gurkšnis alkoholio prieš ilgą nuobodų kelią tuščia dykuma niekam nepakenks. Ar žmogus, važiuodamas tuščiu keliu per niekur, tikrai turi būti atidus? Nepaisant fakto, kad vienintelis atsakymas į tokį klausimą yra „taip“, vairuotojas leidosi į kelionę važiuodamas palyginti tiesiai kol nukrypo nuo laikino kelio. Matyt, žvaigždžių išsidėstymas lėmė, kad jis atsitrenkė į Tenere medį ir išvertė jį iš šaknų. Tikrąja to žodžio prasme, medis buvo vienintelis stovintis objektas šimtus kilometrų į visas puses. 1973 metų lapkričio 8 dieną miręs medis buvo perkeltas į valstybės sostinėje Niamėjuje esantį Nigerio nacionalinį muziejų. Ten ir galite pamatyti šį stebuklingą medį, o dykumoje, toje vietoje, kur jis stovėjo šimtus metų, dabar stovi metalinė medžio imitacija.
