Goda – mergina, kuri jau daugiau nei metus gyvena nesibaigiančioje kelionėje. Kelionės Godai nėra tik žymių vietų lankymas ir gulėjimas paplūdimyje. Jai tai yra galimybė geriau pažinti save, suprasti kitus žmones ir ją supančią aplinką. Šiuo metu mūsų pašnekovė gyvena tolimojoje Balio saloje, apie kurią plačiau galite paskaityti jos asmeniniame bloge. Goda sutiko Airinme papasakoti, kokį gyvenimą ji gyvena Balyje, ką jai reiškia kelionės ir kodėl ji pradėjo apie savo keliones pasakoti plačiajai auditorijai. Skaitom!
Goda, papasakok trumpai apie save ir savo santykį su kelionėmis? Ar tai vienas iš tavo hobių ar neatsiejama gyvenimo dalis?
Nuo pat mažų dienų man visada buvo svarbu važiuoti – ir visai nesvarbu kur. Judėjimas man suteikia energijos. Mano kelionė gali būti tik iki uosto pasiimti keliautojus ir atgal į paplūdimio namą, o aš jau jaučiuosi kaip apkeliavus pusę pasaulio. Judėjimas yra mano variklis. Galbūt mintyse žodis “kelionė” labiau asocijuojasi ne su tolimais kraštais, o su judėjimu. Taigi, tai dalis manęs, be kurios aš nebesijaučiu savimi, jaučiuosi užgesusi ir visai nesvarbu esu Lietuvoje ar Balyje. Kitaip tariant, nesvarbu kur būčiau, bet jeigu užsistoviu vietoje – būsena nėra pati geriausia.
Kaip kilo idėja rašyti savo asmeninį blogą?
Ilga istorija... Vis patekdavau į tokią keistą būseną, kurioje jausdavausi lyg būčiau pasakų pasaulyje. Tą pasaulį pradėjau vadinti “Narnija“. Pradžioje kilo idėja būti anonime ir dalintis savo patyrimais, nuotykiais, įkvėpti žmones keliauti, pamatyti tas Narnijas. Bet laikui bėgant supratau, jog visi manęs vis tiek klausinėja kur esu ir ką darau... Tuomet nusprendžiau rašyti blogą, kuriame dalinsiuosi savo atradimais ir tai darysiu jau nebe anonimiškai. Norėjau, kad tai būtų mano šeimai ir draugams skirta erdvė. Pirma mintis buvo rašyti apie turistines vietas, kuriose esu, bet labai greitai supratau, kad tai ne man. O ir man pačiai tai skaityti pasidarė nebeįdomu. Visur galime rasti informacijos apie keliones ir objektus, o mano širdis šaukė norinti tikrumo.
Skaitant tavo tekstus, susidaro įspūdis, kad blogo rašymas tau daugiau yra būdas perteikti savo jausmus, o ne papasakoti apie aplankytas vietas?
Tikrai taip! Dar besimokydama pradinėje mokykloje apkeliavau labai didelę Europos dalį, tada supratau, jog žymių vietų lankymas tikrai ne man. Matyt, šis patyrimas nugulė mano pasąmonėje. Turėjau tikslą keliauti, bet nemokėjau anglų kalbos, o galbūt ir nelabai pasitikėjau savimi, todėl visada ieškodavau su kuo pakeliauti ar į Palangą ar į kokią užsienio šalį, o jei draugai neturėdavo pakankamų finansinių išteklių ar laiko, man kildavo begalinis pyktis (juokinga kai dabar pagalvoju). Vieną tokį kartą nusprendžiau išvažiuoti viena – kaip bus taip. Tuomet ir supratau, kad vau – vis dėlto aš moku ir anglų kalbą, ir puikiai visur orientuojuosi, ir manimi visata visada pasirūpina, nes tinkamu laiku atsiduriu tinkamoje vietoje. Toji pirma solo kelionė buvo kelionė į Portugalijai priklausančias Azorų salas. Tai buvo laikas kai pati sau tapau geriausia drauge. Tada ir pradėjau dalintis savo suvokimais, nes pajaučiau kokia magija vyksta, kai pradedi viską stebėti.
Niekada neplanuoju ką rašysiu, visos pamokos lyg kaupiasi manyje, pažadina naktį, o mintys pradeda tekėti lyg vanduo. Po poros dienų dažniausiai net nebeatsimenu ką rašiau, tik sulaukdama iš žmonių laiškų, pagalvoju, jog galiu pasakyti ačiū sau pačiai, kad išdrįsau tuo pasidalinti. Juk tai ne tik džiaugsmingos akimirkos, bet ir sunkūs momentai apie kuriuos nelengva kalbėti. Ypač žinant tai, kad visi norime save rodyti tik iš gerosios pusės. :)
Sprendžiant iš tavo Instagram ir Facebook įrašų, egzotiškuose kraštuose praleidi kur kas daugiau laiko nei namuose. Gal gali plačiau papasakoti, ką reiškia ilgą laiką gyventi kitame pasaulio krašte?
Daugumai kelionė reiškia atostogas, bet man kelionė ir yra gyvenimas. Kelionėse dirbu, kartais liūdžiu, o kartais džiaugiuosi. Pirmas mėnuo visada būna lyg atostogos, nes tiek daug visko naujo patiri, bet galiausiai imi nebevertinti to, jog gyveni ant jūros kranto, nebematai pasakiško grožio žvaigždžių nušviesto dangaus... Nors ankščiau dėkodavau kas rytą, jog galiu čia būti, tačiau galiausiai visos svajonės tampa “norma”. Kažkuriuo metu susimąsčiau, kodėl tiek daug visko turiu, o laimės nebėra. Mane tas momentas taip sukrėtė ir kol kas tai mano didžiausia gyvenimo pamoka, kuri lyg labirintas vedžioja įvairiausiomis temomis po savo vidinį pasaulį. Pradėjau labiau stebėti aplinką, ką ji man atspindi, ką ji nori man pasakyti. Pradėjau suprasti savo kūną, nuo spuogelio iki skausmo – viskas mums kažką rodo. Man tai tapo lyg žaidimas, kai eini ir kas dieną sprendi uždavinius, galiausiai gauni “bonusus” – tada vėl nauja tema ir vėl viską sprendi iš naujo. Gyvenimas tiek namuose, tiek egzotiškuose kraštuose pasidarė be galo įdomus, bet kartais ir labai sunkus.
Puikiai žinoma, kad kelionės žmonėms teikia daug įvairios naudos: padeda plėsti akiratį, užsibrėžti naujus tikslus, įgauti pasitikėjimo savimi, pailsėti nuo rutinos, megzti naujas pažintis. Kokia yra tavo patirtis ir kaip tave keičia keliavimas?
Kai pradedi keliauti, palieki savo įprastą aplinką, tada tampa labai lengva pamatyti save iš šono, nes patenki į sau nepažįstamą erdvę ir viskas labai ryškiai pradeda atspindėti tave. Būk atidus ir keliaujant atsivers naujos durys į begalinį pažinimą. Keliavimas man kasdien leidžia pamatyti save vis kitu kampu. Tai praplečia mano akiratį ne tik apie pasaulį, bet ir apie pačią mane. Kiekviena tokia patirtis kaskart stebina ir primena, kokį ribotą pasaulio suvokimą turiu.
Tavo bloge galima rasti įdomų įrašą – „Kelionių draugė“. Negi taip paprastai leistumeisi į kelionę su visai nepažįstamu žmogumi? Apskritai, labiau mėgsti keliauti viena ar su kompanija?
Dažnai sulaukiu klausimo “ar tau nebaisu?”, o jei dar keliautojas vyras, tai kitiems iš viso pradeda atrodyti, kad užsiimu kažkokia nelegalia veikla :). Bet man nebaisu, nes žinau, jog jei man turi kažkas atsitikti – tai šiaip ar taip atsitiks ir bus dar viena mano gyvenimo pamoka. Todėl esu atsidavusi visatai ir tikiu, kad ji pas mane atves tinkamus žmones, su kuriais augsime drauge. Kol kas visi tie žmonės buvo tiesiog nuostabūs!
Visada mėgau keliauti su draugais – matyt dėl savo baimių ir kvailų įsitikinimų, kad egzistuoja kalbos ir visokie kitokie vidiniai barjerai. Kai išdrįsau keliauti viena, pamėgau tokias keliones dėl begalinės laisvės, dėl artimų ryšių su vietiniais gyventojais. Galiausiai supratau, kad man patinka būti žmonių apsuptyje, bet reikia turėti laiko ir sau. Matyt, turi būti balansas.
Žmonėms dažnai atrodo, kad dažnai ir ypač toli keliauti, reiškia išleisti daug pinigų. Dėl šios priežasties daugeliui kelionės ir lieka svajonėmis. Gal gali pasidalinti savo asmeniniais patarimais, kaip ir kur galima sutaupyti keliaujant bei taip paskatinti dvejojančius?
Šis klausimas yra labai individualus. Vieniems tai gali būti labai brangi kelionė, kitiems ne. Viskas priklauso nuo to, kiek pinigų gali tam skirti, ką ir kokia kokybe už šią sumą gausi. Jei išvyksti trumpam, visas laikas kitoje šalyje turi būti daug kruopščiau suplanuotas negu iškeliaujant mėnesiui, dviem ar net pusei metų. Aš galiu tik pasakyti tiek: jeigu vykti į kelionę jus šaukia širdis – viskas kažkokiais mistiškais būdais anksčiau ar vėliau susidėlios į savo vietas. Aš jaučiu kaip Balio sala, kurioje dabar esu, mane laiko čia, kaip ji mane nešioja ant rankų. Vienoje vietoje išleidžiu daug pinigų, o kitoje gaunu kažką nemokamai. Šias asmenines istorijas ir auginamą pasitikėjimą “kažkuo daugiau” kviečiu paskaityti mano bloge. :)
Papasakok plačiau apie gyvenimą Balio saloje: žmones, maistą, lankytinas vietas ir kitus įdomius dalykus.
Labai ilgai reikėtų pasakoti... Balis toks įvairiapusiškas... Pradžioje, pirmą mėnesį, viskas aplinkui tave žavi – nuo smoothie bowl ir šviežio kokoso pusryčiams iki besišypsančių vietinių žmonių. Po kurio laiko viskas pradeda nervinti, nes nors vietinis maistas ir pigus, tačiau yra aštrus ir neturi jokio skonio, o į ryžius po kurio laiko visai nebegali žiūrėti. Man būdavo sunku suvokti, kaip vietiniai Balio gyventojai kas dieną valgo mūsų taip vadinamus bomžpakius (makaronai užpilami karštu vandeniu). Galiausiai mane pradėjo erzinti ir tie patys vietiniai, nes su laiku pasiilgsti gilių pokalbių, o ne tik trumpalaikių šypsenų. Bet po šio prisitaikymo laikotarpio supratau, kad baigėsi mano žvilgsnis į Balio salą turisto akimis ir prasideda realus gyvenimas. Gyvenimas, kai žinai, jog čia yra daug minusų, bet tu vis tiek myli Balį... Juk lygiai tas pats yra ir su Lietuva – matai daug problemų, bet vis tiek ten gera būti.
Lydėdama kitus keliautojus apkeliavau daug įdomių Balio vietų, bet artima vieta mano sielai tapo Nusa Penidos sala (ji priklauso Baliui, bet iki salos reikia plaukti laivu), nes čia turizmas tik pradeda augti ir joje dar nėra milžiniškų turistų srautų. O kiek grožio yra tokiam mažame žemės plotelyje! Rytais plaukiojame su mantomis ir grožimės koralais, po pietų žingsniuojam dar turistų nepramintais takais ir grožimės laukine gamta, gamtos sukurtomis arkomis, natūraliais baseinais, tiesiai į jūrą krentančiais kriokliais, landžiojame po uolose esančias šventyklas. Vakarais, kurie yra mano mėgstamiausia paros dalis, važiuojame ant skardžių gėrėtis saulėlydžiu, kai po kojomis matai plaukiojančias mantas ir vėžlius, o tolumoje žaidžiančius delfinus. Saulėlydis Balio saloje kiekvieną dieną vis kitoks. Dievinu gyvenimą saloje.
